Europos Sąjungai reikia daugiau demokratijos, tačiau Europos Parlamentas turi ydų.
Keliaujantis cirkas renkasi prie pietinės Briuselio stoties „Gare du Midi“. Iš ten ilgutėlaitis užsakomasis traukinys į antruosius namus Strasbūre veža Europos Parlamento narius, padėjėjus ir kitus asmenis (įskaitant žurnalistus). Šis miestas, šeimininkus per vieną amžių keitęs penkis kartus ir priklausęs tai prancūzams, tai vokiečiams, turėtų simbolizuoti pokario susitaikymą. Bet nūnai kasmėnesinis karavanas – tai akį rėžiantis Europos Sąjungos gebėjimo švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus simbolis.
Iš tviskančių parlamento rūmų EP narius vairuotojai automobiliais vežioja į miesto viešbučius ir restoranus, kuriuose kainos ta proga begėdiškai išpūstos. Toks kraustymasis EP nariams paprastai visai nepatinka. Bet jie menkai gali keisti dviejų būstinių sistemą (pridedant Liuksemburgo teikiamas paslaugas), įtvirtintą sutartyse, kurių pakeitimai turi būti priimti vienbalsiai. EP nariams pabandžius atsisakyti vienos iš 12 šiųmečių Strasbūro sesijų, Prancūzija kreipėsi į teismą. Europos Parlamentas aiškiai nėra suverenus.
Tad Strasbūro šurmulynas sulaukia dvigubos paniekos. Pirma, posėdžiavimas Strasbūre per metus papildomai atsieina apie 180 mln. eurų, o griežto taupymo laikais tai skandalinga suma. Antra, prireikus ginti teises, parlamentas nieko nereiškia. Tai padeda paaiškinti paradoksą, kad, parlamentui įgyjant vis daugiau galių, vis mažiau piliečių dalyvauja jį renkant.
Ar jų tikrai tiek reikia?
Didžiumą rinkėjams svarbių klausimų (sveikatos, švietimo, teisėsaugos) nagrinėja nacionaliniai parlamentai. ES daugiausia svarsto paslaptingus reglamentavimo klausimus. Bet tai tik iš dalies paaiškina, kodėl rinkėjai nesupranta, kuo EP rinkimuose svarbus jų pasirinkimas. Teisės aktus siūlo ES valstybinė tarnyba Europos Komisija (kuriai vadovauja skiriami asmenys). Tuomet juos turi tvirtinti Ministrų Taryba (kur vyriausybės susitaria už uždarų durų) ir Europos Parlamentas (kur aljansai priklauso nuo nagrinėjamų klausimų). Nesutarimus tenka spręsti derinant visų trijų institucijų pozicijas. Sistemoje daug kontrolės mechanizmų. Bet rinkėjai neįtikusios politinės grupės negali keisti kita.
Dėl euro krizės ši chroniška demokratinio teisėtumo problema paaštrėjo. Briuselis įgijo naujų galių stebėti nacionalinius biudžetus ir kitus galimus „disbalanso atvejus“. Nuo griūties išgelbėtoms šalims – Airijai, Portugalijai, o svarbiausia Graikijai – buvo užkrautas griežtas taupymas ir reformos. Bet „ekonominis valdymas“ juntamas ir kitur. Italijos ministrą pirmininką Silvio Berlusconi pakeitė technokratas Mario Monti. Naujajam Belgijos ministrui pirmininkui, socialistų atstovui Elio Di Rupo, vos pradėjus eiti pareigas buvo liepta mažinti biudžetą arba nusiteikti sankcijoms. Vengrijai neseniai pranešta, kad kitais metais negaus 495 mln. eurų paramos, jeigu nesuvaldys deficito.
„Vyriausybės tik dabar pradeda suprasti, kiek galių jos perdavė ES“, – sako vienas eurokratas. Bet kas turėtų tas galias kontroliuoti? Europos Parlamentas – netobula institucija netobuloje sistemoje. Ar gali jis kompensuoti prarastą nacionalinį suverenumą?
Yra taip manančių. M. Monti praėjusį mėnesį vyko į Strasbūrą pagirti parlamentą už griežtą komisijos (kuriai pats kadaise priklausė) veiklos tikrinimą. Straipsnyje, kurį parašė kartu su prancūzams atstovaujančia EP nare Sylvie Goulard, dėl krizės jis iš esmės kaltino nacionalines valstybes. Vokietijos kanclerė Angela Merkel kalba apie „politinės sąjungos“ ateitį su stipriu parlamentu ir tiesiogiai renkamu komisijos prezidentu.
Kitiems parlamentas – ne sprendimas, o problemos dalis. Buvęs britų užsienio reikalų sekretorius Jackas Straw neseniai kalbėjo, kad parlamento reikia atsisakyti. Tinkamesnis būdas kompensuoti „demokratijos stoką“, sakė jis, būtų nacionalinių parlamentarų asamblėja, o ne tiesiogiai renkama institucija. Vokietijos konstitucinis teismas 2009 m. nusprendė, kad Bundestagas negali perleisti biudžeto kontrolės ir ne tik, nes Europos Parlamentas neturi reikiamų įgaliojimų. Tad EP nariai gali spręsti, kaip ES pinigai leidžiami, bet ne kaip surenkami.
Ministrų Taryba parlamentą laiko agresyviu paaugliu: EP nariai mano Europos interesus suprantą geriau nei ministrai. Narių kalbos pompastiškos, jie lyginasi su JAV Kongresu neturėdami jo priemonių, nuolat siekia daugiau galių ir pinigų, be to, visuomet nori daugiau Europos, kad ir ką galvotų rinkėjai. Komisijos pareigūnai irgi reiškia susierzinimą (privačiai). Pasak jų, nors Europos Parlamentas dažnai veikia kaip sąjungininkas, jis turi galią paleisti Komisiją, bet sumokėti už savo veiksmus jam netenka.
Politika prasideda namie
Kai sistema iš dalies tarpvyriausybinė, o iš dalies federalinė, paprasto būdo spręsti demokratijos problemą nėra. Briuseliui įgyjant daugiau galių, sunku tvirtinti, kad jam reikia mažiau tiesioginės demokratijos. ES reikalams nūnai reikia milžiniško dėmesio, tad jų neįmanoma tvarkyti skiriant tam ne visą darbo laiką. Imkime Europos Parlamento kaimynę Strasbūre Europos Tarybą (su ES nesusijusią senesnę instituciją): ji turi nacionalinių parlamentarų asamblėją, kuri renkasi dukart per metus, bet jos veikla tokia miglota, kad britų konservatoriai gali būti Vladimiro Putino „Vieningosios Rusijos“ partijos sąjungininkai.
Siekiant teisėtumo reikia tiek nacionalinių, tiek europinių reformų. Reikėtų gerokai apkarpyti EP narių skaičių (dabar 754), taip pat – išpūstas sąnaudas. Parlamento veikloje per daug patogių susitarimų tarp Europos didžiųjų partijų aljansų. Bet kuriuo atveju šalių vaidmuo ES išliks svarbiausias, kad ir kiek didėtų integracija. Įgaliojimus ir pinigus ES gauna iš valstybių. ES įstatymus tvirtina vyriausybės. Svarbiausia, politika iš esmės yra nacionalinė. Tad nacionalinius parlamentus į ES veiklą reikia įtraukti labiau, pradedant nuo atidesnio žvilgsnio į ES politiką. Geras pavyzdys – Danijos sistema: joje ministrų įgaliojimus vykdyti derybas prieš vykstant į Briuselį turi tvirtinti Folketingas (parlamentas). Nepaisant ydų, Europos Parlamentas niekur nedings. Artimiausiame traukinyje į Strasbūrą sėdi visi.
