Baltarusiški produktai tapo brangesni nei Lietuvoje.
Baltarusiai per metus tapo tris kartus skurdesni. Kas gi atsitiko Baltarusijos ekonominiam „stebuklui“ ir ar yra išeitis iš krizės labirinto?
Dar prieš keletą metų Baltarusija buvo ekonominio stabilumo pavyzdys buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje. Šalis demonstravo neregėtą visų ekonominių rodiklių augimą. Kai kas net lygino ją su Azijos ekonomikos tigrais. 2011 m. duomenys taip pat buvo rekordiniai. Tačiau šį kartą tai jau buvo rodikliai, nurodantys infliaciją, refinansavimo palūkanas ir devalvaciją, kuri viršijo net pasaulinius rekordus.
Veržlus kilimas aukštyn
Baltarusijos ekonomiką pakirto keletas veiksnių, kurie dėl nelemto sutapimo smogė šaliai vienu metu. Pirmiausia – neregėtas kiekis spausdintų pinigų, kurie buvo įmesti į ekonomiką dėl 30 proc. padidintų atlyginimų ir kitų valdžios „meduolių“ prieš pat prezidento rinkimus 2010 m. gruodžio mėnesį. Antra, 2010 m. šalis užbaigė turėdama rekordiškai didelį neigiamą užsienio prekybos balansą, beveik 10 mlrd. JAV dolerių. Į tai dar būtų galima žiūrėti pro pirštus, jei į šalį nesustodamos būtų plaukusios investicijos. Tačiau po prezidento rinkimų nuseko net ir mažiausi jų upeliai. Trečioji priežastis – su Rusija pasirašytas susitarimas dėl tarifų netaikymo importuojamai naftai pasirodė esąs „su kabliukais“.
Naftos kompanijos pareikalavo mokėti joms premijas už kiekvieną patiektą naftos toną. Dėl to Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklos du mėnesius stovėjo tuščiai, o šalis neteko užsienio valiutos įplaukų. Ketvirta – kainos už dujas 2011 m. išaugo 45 proc., kas neišvengiamai smogė visai nuo energetikos priklausomai ekonomikai.
Kontrolinį šūvį paleido patys gyventojai, tikėjęsi didelės infliacijos ir devalvacijos. Todėl vos tik gavę papildomų baltarusiškų rublių žmonės puolė į bankus keisti jų į užsienio valiutą. Be to, rusai ir kazachai 2011 m. pradžioje sugužėjo į Baltarusiją su automobilvežiais pirkti automobilių, nes šie Baltarusijoje buvo pigesni 30–40 proc. Ir baltarusiai sumetė, kad per kilusį ažiotažą galima parduoti savo 6 metų senumo automobilį kokiais 2 tūkst. dolerių brangiau, pridėti dar tiek ir atsivežti sau dvigubai „jaunesnę“ mašiną. Galiausiai užsienio valiutos paklausa keletą kartų viršijo pasiūlą.
Pasak šaltinių bankinėje sferoje, Rusijos bankai apskritai nutraukė valiutos pardavimą biržoje ir Nacionalinis bankas liko vienui vienas prieš milžinišką paklausą. Į apyvartą buvo paleistas aukso ir užsienio valiutos rezervas, kuris greitai išseko. Kovo mėnesį užsienio valiuta dingo apskritai, prekyba ja praktiškai nevyko.
Kaip ir 1990-ųjų pradžioje atsirado valiutos perpardavinėtojai sportiniais kostiumais ir vyriškomis rankinėmis – dolerius buvo galima nupirkti tik iš jų, bet 1,5–2 kartus brangiau. Žmonės pradėjo atsiiminėti rublių indėlius ir pirkti viską iš eilės. Prekių lentynos ėmė tuštėti. Valdžia laukė. Jos koridoriuose virė kovos tarp tų, kurie pasisakė už rinkos reformas ir privatizaciją, ir tų, kurie pripažino tik valstybės dominavimą ir sovietinį „gostplaną“.
2011 m. gegužės 24 d. tapo istorinė ne tik Baltarusijai. Šią dieną Baltarusijos rublis valiutų krepšelio atžvilgiu buvo nuvertintas iš karto 54,4 proc. – tai pati didžiausia devalvacija pasaulyje per pastaruosius 20 metų. O palyginti su valiutų kursu nuo metų pradžios, Baltarusijos rublis krito net 71,62 proc. Tačiau prekyboje dolerių taip ir neatsirado. Tik rudeniop, kai šaliai ėmė grėsti bankrotas, rinkos šalininkams pavyko pakeisti situaciją. Buvo paskirtas naujas Nacionalinio banko vadovas, išjungtos pinigų spausdinimo mašinos, paskelbta dar viena devalvacija ir atnaujinta prekyba užsienio valiuta bankinėje biržoje. Šalyje nusistovėjo vienas kursas, o valiutos keityklose atsirado valiuta.
„Jei visi šie sprendimai būtų buvę priimti kovo mėnesį, būtų užtekę devalvuoti tik 15 proc. ir jokios valiutos ir ekonomikos krizės nebūtų kilę“, – įsitikinę nepriklausomi ekspertai. Kita vertus, esama ir pliusų, kad viskas įvyko būtent taip – niekam nebeliko iliuzijų dėl baltarusiško ekonomikos stebuklo.
Dirbti – į Rusiją, pirkti – į Lietuvą
Apie baltarusių kantrybę sklando legendos ir anekdotai. Tačiau 2011 m. ekonomikos sukrėtimų visuomenė neignoravo. Birželį, po eilinio benzino kainų padidėjimo (30 proc.), du tūkstančiai vairuotojų pagrindiniame Minsko prospekte surengė akciją „Stop-benzin“. Ant šaligatvių susirinko tūkstančiai praeivių, kurie plojo ir reiškė solidarumą. Valdžia ir milicija puolė į paniką ir nežinojo, ką daryti – juk iš esmės žmonės nieko nepažeidinėjo.
Vos tik gavę papildomų baltarusiškų rublių žmonės puolė į bankus keisti jų į užsienio valiutą.
Po to baltarusiai tiesiog susirinkdavo miestų aikštėse ir nė žodžio netardami tik plodavo. Bet ir prieš juos rado priemonių – civiliais rūbais persirengę milicininkai kišdavo juos į automobilius, o po to laukdavo teismas ir kalėjimas. Įbauginimas suveikė ir protesto akcijos liovėsi. O degalų kainos per metus buvo didinamos dar 11 kartų. Vis dėlto ir dabar benzinas kainuoja pigiau nei Rusijoje, Lietuvoje ar Lenkijoje.
Tuo metu atlyginimai liko tie patys, nors kainos augo kaip ant mielių. Per metus infliacija pasiekė 108,9 proc. – rekordines aukštumas regione. Štai labiausiai brangę produktai: žuvies konservai – 185,9 proc., žuvis ir jūros produktai – 171,5 proc., augalinis aliejus – 157 proc., mėsa ir paukštiena – 155,5 proc., konditerija – 154,3 proc., vaisiai – 148,8 proc., kiaušiniai – 146,1 proc., cukrus – 135,1 proc., alkoholis – 132,2 proc., daržovės – 125,3 proc.
Baltarusiai jau daug ko nebegalėjo sau leisti. Mėsos filė pakeitė vištų šlaunelės, sriubos rinkiniai, lašiniai ir konservai. Šiandien kramtomoji guma kainuoja daugiau nei kilogramas obuolių prieš metus, o lašiniai – trečdaliu brangiau nei prieš metus rūkyta dešra. Daugelis savo vasarnamiuose vejas perkasė į lysves, kad galėtų auginti daržoves. Brango komunalinės paslaugos, miesto transporto bilietai. Mokesčiai už mokslą pakilo kelis kartus, tad kai kurie studentai buvo priversti mesti studijas. Metų pabaigoje iš 500 JAV dolerių atlyginimo liko tik 300. Naujuosius metus dauguma baltarusių sutiko namuose su „balta mišraine“. O Baltarusijos restoranuose, klubuose ir sanatorijose linksminosi rusai.
Patiklūs baltarusiai dar kartą prarado savo santaupas bankuose. O nemažai gyventojų turėjo įsipareigojimų užsienio valiuta. Išeičių buvo tik dvi – arba rizikuoti ir pirkti dolerius juodojoje rinkoje, arba bandyti užsidirbti. Per metus gyventojų įsiskolinimas už kreditus padidėjo tris kartus. Daugelis ėmė važiuoti uždarbiauti, pirmiausia – į Rusiją, kur atlyginimai dvigubai didesni. Neoficialiais duomenimis (tokių tyrimų Baltarusijoje nėra), 2011 m. vien į Rusiją išvyko 160 tūkst. gyventojų. Prasidėjo masinė smegenų ir darbo rankų emigracija.
2011 m. Baltarusija užėmė pirmą vietą pagal išduotų Šengeno erdvės vizų skaičių – net 400 tūkst. Baltarusiai ir anksčiau mėgo važiuoti į Vilnių apsipirkti. Praėjusiais metais šis srautas smarkiai išaugo. Vien tik Vilniaus „Akropolyje“ apsilankė 300 tūkst. baltarusių. Kainų skirtumai leidžia su kaupu atpirkti kelionės išlaidas – Vilniuje nupirktas kavos pakelis, vyno butelis ir 300 g sūrio leidžia sutaupyti 102 tūkst. Baltarusijos rublių (apie 33 Lt kovo mėn. Lietuvos banko oficialiu kursu). Tai net daugiau nei bilietas iš Minsko į Vilnių ir atgal. Juo labiau kad daugelio prekių Minsko prekybos centruose paprasčiausiai nėra.
Lipama ant to paties grėblio
2012 m. Vyriausybė vėl pateikė ambicingų užduočių – planuojamas 5,5 proc. BVP augimas, infliacija – ne daugiau kaip 20 proc. Vėl pradėjo didėti atlyginimai, pensijos ir kitos socialinės išmokos. Nepriklausomi ekspertai perspėja, kad šie veiksmai gali pakartoti 2011 m. scenarijų. Tačiau, atrodo, valdžiai galvą susuko 2,5 mlrd. JAV dolerių, gautų „Gazprom“ pardavus valstybinę įmonę „Beltransgaz“, 1,2 mlrd. dolerių – iš antikrizinio Euroazijos fondo ir 1 mlrd. dolerių kreditas iš Rusijos „Sberbank“. Jei ne šios lėšos, tai, kaip vasario mėnesį prisipažino vicepremjeras Vladimiras Semaška, būtų buvusi katastrofa, situacija dar prastesnė nei praėjusiais metais.
Tačiau klausimas – kuriam laikui pakaks šių pinigų, kurių didesnę dalį teks atiduoti už skolas? Prekybos balansas 2011 m. buvo neigiamas daugiau nei 5 mlrd. JAV dolerių ir tai vien dėl to, kad importas buvo labai ribojamas. Verslininkai ėmė uždarinėti savo įmones, daug jų buvo perkelta į Rusiją – Smolensko ir Briansko sritis – kartu su visa gamyba ir darbuotojais.
Valstybė kainas „užspaudė“ administraciniais sprendimais ir dėl to beveik visos įmonės turi milžiniškų skolų. Praėjusiais metais jos ėmė kreditus už nesuvokiamas palūkanas – nuo 50 iki 100 proc. – kad galėtų sumokėti atlyginimus. Gyventojų pajamos išlieka juokingos – kai kur net ėmė kilti streikai. Iš pradžių dirbti atsisakė šiukšliavežiai, po to protestų banga persirito per gamyklas, kur dauguma darbuotojų sausio mėnesį gavo ne didesnį kaip 180 JAV dolerių atlyginimą. Valdžia bando slopinti šiuos protesto židinius pažadais didinti atlyginimus. Pačius aktyviausius – atleidžia ir teisia. Kiekvienoje įmonėje yra ir KGB darbuotojų.
Privatizacija nevyksta, investicijos šalį aplenkia. Tarptautinis valiutos fondas, jau praradęs viltį dėl ekonomikos reformų ir liberalizacijos Baltarusijoje, palieka šalį. Nacionalinis bankas pradėjo mažinti refinansavimo palūkanas nuo 45 proc. metų pradžioje iki 38 proc. nuo kovo 1 d. Bankai mažina indėlių palūkanas, kurios buvo labai patrauklios – iki 60–70 proc. 2011 m. pabaigoje. Ekspertai perspėja, kad gyventojai, pamatę šias tendencijas, vėl pradės masiškai atsiimti indėlius ir padidins paklausą prekėms bei užsienio valiutai, galiausiai, įsiūbuodami infliaciją ir skatindami devalvaciją.
Nuo 2012 m. sausio 1 d. pradėjo veikti bendra Baltarusijos, Rusijos ir Kazachstano ekonominė erdvė, atsivėrė laisvoji rinka kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimui. Dauguma ekspertų prognozuoja, kad labiau liberalios Rusijos ir Kazachstano ekonomikos gali išvilioti iš Baltarusijos verslo ir darbuotojų likučius. Tačiau valdžia kol kas nemini šios temos. Šie metai Baltarusijai gali tapti lemtingi – ar imsis Baltarusija reformų, ar pavirs tik valdininkų ir pensininkų šalimi.
