Žvelgiant į aktualiausias pastarųjų sezonų mados tendencijas, tenka pripažinti, jog bene geriausiai šiuolaikinių mados vartotojų siekius atitinka minimalizmas, kuriam būdinga šviesos ir švaros estetika, išgryninta spalvų paletė, saikingas androginiškumas.
Teiginys, kad mada sukasi ratu, tikrai ne visuomet yra teisingas. Taip, tendencijų vėjai turi tokį bruožą – reguliariai priminti apie seniai pamirštas stiliaus idėjas tam, kad prikeltų jas iš naujo. Be to, dizaineriai pastaruoju metu nesistengia išrasti dviračio ir tiesiog dievina žaidimus su laiko mašina. Tačiau kokia būtų išliekamoji mados vertė be savotiškų sukrėtimų, netikėtumų?
Neįmanoma paneigti, kad svarbiausi puslapiai mados istorijoje atitenka nuosekliai tam tikrais laikotarpiais plėtojamoms tendencijoms, kitaip tariant – konkretiems įvaizdžiams, kurie dažniausiai tampa puikiomis raktinėmis užuominomis ne tik į to laikmečio mados subtilybes, bet ir į istorijos vingius. Tačiau kyla klausimas: ar tikrai viskas, ką dėvime šiandien, yra tiesiog skoliniai iš praeities? Negi viskas jau išrasta? Ir ar po kelių dešimtmečių galėsime įvardyti, kuo išskirtinis yra būtent šio meto – dvidešimt pirmojo amžiaus pradžios – įvaizdis?
Funkcionalumo gniaužtuose įstrigusi minimalizmo era
Neįmanoma neatkreipti dėmesio, jog šiame moderniųjų technologijų amžiuje madai įtaką daro vis didėjantis visuomenės vartotojiškumas. Dažnai tenka stebėti, kaip kovoje dėl įvaizdžio išryškėja detalių anarchija – vietoje vientisos visumos mados vartotojai renkasi tam tikrus elementus, tuo metu atliekančius madingo daikto funkciją. Prie šio reiškinio nemažai prisideda ir dizaineriai, mat tik nedidelė jų dalis imasi kurti specialios tematikos ir ne itin gatvės madai pritaikytas drabužių kolekcijas. Žinoma, dažniausiai taip elgiasi mados grandai. O kiti mados industrijos atstovai neneigia mados kaip meno šakos, bet išdidžiai laikosi praktiškumo filosofijos. Ir už tai, žinoma, jų negalima smerkti.
Paradoksalu, tačiau būtent didžiausia moderniosios XXI amžiaus visuomenės dalis – jaunimas, kuriam ir priklauso hipsteriai, puikiai suvokia, jog vienintelis būdas atrodyti originaliai ir stilingai – tai mąstyti kitaip negu masės.
Žvelgiant į aktualiausias pastarųjų sezonų mados tendencijas, tenka pripažinti, jog bene geriausiai šiuolaikinių mados vartotojų siekius atitinka minimalizmas, kuriam būdinga šviesos ir švaros estetika, išgryninta spalvų paletė, saikingas androginiškumas. Dauguma labiausiai vertinamų nūdienos mados namų yra vienaip ar kitaip susiję su šia kryptimi. Tai pasakytina ne tik apie mados senbuvius, bet ir apie jaunuosius kūrėjus.
Viena iš pirmųjų dizainerių, pabrėžusių moteriškos mados funkcionalumo svarbą, buvo Stella McCartney. Moterų susižavėjimą ji pelnė elegantiškomis ir kartu pavydėtinai praktiškomis kolekcijomis, kuriose nėra nė vienos nereikalingos detalės. Nepaisant dailiosios lyties potraukio aksesuarams, kurių S. McCartney pristatymuose tikrai negausu, moterys vis tiek eina iš proto dėl patrauklių siluetų ir paprasto, bet kartu ir ypatingo dizaino.
Būtų galima pajuokauti, kad ši kukli moteriškumo filosofija artima ir trimis „C“ raidėmis pažymėtoms minimalizmo mekoms: „Céline“, „Chloé“ ir „Calvin Klein“. Nė vieni iš šių mados namų nebuvo sudrebinę mados industrijos įžūliomis idėjomis ar neregėtais dizaino viražais, tačiau jų siekiamybė – ilgalaikio ir ne visai tendencijoms paklūstančio stiliaus vizija. Šiuolaikine klasika yra tapęs ne vienas minėtų mados namų sukurtas daiktas. Kuri šiuolaikinė moteris nesvajoja savo spintoje turėti „Céline“ rankinės ar kuklios „Calvin Klein“ suknutės?
Į nuosaikesnį stilių atsigręžė net atgimstantys mados namai „Balmain“. Kadaise jie užvaldė pasaulį glamūriniu rokenrolu, pakeltais petukais, blizgančiais švarkais ir ganėtinai atsainia stiliaus filosofija. Juk bene po kiekvienos kolekcijos pristatymo su priekaištinga gaidele būdavo atsidūstama, jog už plėšytus marškinėlius ar džinsus „Balmain“ gerbėja ir vėl mokės tūkstančius…
Šiuolaikinio moteriškumo filosofija artima trimis „C“ raidėmis pažymėtoms minimalizmo mekoms: „Céline“, „Chloé“ ir „Calvin Klein“. Nė vieni iš šių mados namų nebuvo sudrebinę mados industrijos įžūliomis idėjomis ar neregėtais dizaino viražais, tačiau jų siekiamybė – ilgalaikio ir ne visai tendencijoms paklūstančio stiliaus vizija.
O naują erą su Olivier Rousteingu priešakyje „Balmain“ pradėjo gerokai kuklesnėmis nuotaikomis. Kiek supaprastintas dizainas, tačiau preciziškos detalės ir įdomios audinių bei spalvų variacijos sužavėjo mada besidominčią publiką. Ši taktika pasiteisino – kolekcija įvertinta kaip viena stipriausių Paryžiaus mados savaitėje.
Prie nešiojamos mados paklausumo, žinoma, prisidėjo ir androginiškumas, kurį pastaruoju metu pamėgo dauguma dizainerių. Tačiau bene didžiausią indėlį į jo populiarinimą įnešė Niujorko numylėtinis Alexanderis Wangas. Pastarojo kūrėjo dėka geros mergaitės panoro tapti „kietos“ ir papildė savo spintas didesnių dydžių drabužiais, niūriomis spalvomis bei stambokomis puošybos detalėmis. Nieko keista, kad vis daugiau vyrų spintos elementų pasisavina moterys – tarytum per dideli švarkai, vyriško kirpimo marškiniai ar Oksfordo tipo batai pasirodo kiekvieną sezoną.
Revoliucija gatvėse
Tačiau kad ir koks populiarus būtų minimalizmas ar pavieniai daiktai, jais nieko nenustebinsi. Ir nebūtų teisinga teigti, jog dabartinio įvaizdžio ateitis yra būtent dėl funkcionalumo pamišusios „Facebook“ kartos rankose.
Daugelis tikrai sutiktų, kad pastaraisiais metais išpopuliarėję įvairūs daiktai, tiesiog užvaldę gatves – „Ugg“ batai, „Ray-Ban“ akiniai, nemirtingos juodos „Chanel“ rankinės, aptempti džinsai ir kiti nepamainomi šiuolaikinės mados atributai, – ilgą laiką bus siejami su trečiojo tūkstantmečio pradžia. O kovos su masine mada simbolį puikiausiai įkūnija jaunosios kartos atstovai, vadinamieji hipsteriai.
Paradoksalu, tačiau būtent didžiausia moderniosios XXI amžiaus visuomenės dalis – jaunimas, kuriam ir priklauso hipsteriai, puikiai suvokia, jog vienintelis būdas atrodyti originaliai ir stilingai – tai mąstyti kitaip negu masės. Jie akivaizdžiai ignoruoja karščiausias tendencijas ir tarytum skelbia: „Madinga būti nemadingam!“
2012 m. pavasario-vasaros Ann Demeulemeester modelis.
Daugybė jaunų žmonių, dėvinčių pačius keisčiausius, įmantriausius lobius, dažniausiai sumedžiotus dėvėtų drabužių parduotuvėse, su smilkstančia cigarete arba fotoaparatu rankose primena klajojančius menininkus. Jų išvaizda neatitinka nė vienos iš suformuluotų stilingo šiuolaikinio žmogaus sąvokų. Tačiau tai jiems netrukdo didelei miesto žmonių daliai įkvėpti savo idėjų, kaip išsiskirti iš minios.
Apie evoliucionuojančią gatvės mados kryptį byloja ir ją besirenkančios žymios manekenės. Jas ne darbo metu esame įpratę matyti su paprastais, neįpareigojančiais ir anaiptol ne prabangiais ansambliais – džinsais, marškiniais, aulinukais. Dabar jos pasirodymą gatvėse suvokia kaip puikią progą pademonstruoti savitą stilių, išsivaduoti iš minimalizmo pančių ir dizainerio sukurto jų įvaizdžio. Puikiais įrankiais įgyvendinant šią užduotį tampa suknelės, maksi ilgio sijonai, bohemiški elementai ir kitos jų individualumą atspindinčios detalės.
Kelias naujojo įvaizdžio link
Susiklosčiusią situaciją puikiai supranta ir patys dizaineriai. Siekdami susidoroti su įvaizdžio atkūrimo misija, jie naudoja keletą metodikų. Viena iš jų – galbūt ne pati originaliausia, tačiau, be jokios abejonės, sukanti naujovių link – prikelti pasiskolintus motyvus iš senųjų epochų ir pateikti juos naujoviškai. Arba paprasčiausiai sujungti praeities, dabarties ir ateities elementus į visumą.
Prisiminkime žaismingą 2012–2012 m. rudens–žiemos „Miu Miu“ kolekciją, kurioje pokario apdarai derinami su blizgančiais aukštakulniais. Dar viena įdomi idėja – 2012 m. pavasario–vasaros mados namų „Prada“ bandymai eleganciją kryžminti su vyriška aistra automobiliams: įvairūs auto- ir moto- motyvai nutūpė ant lengvai plazdenančių pastelinių suknelių ir įvairių aprangos detalių. Drąsu, ar ne?
Lyg atsakydami į vyraujantį androginiškumą, dizaineriai į mados viršūnes vėl sugrąžino moteriškumo kultą – akiplėšiškiausiai baltą pirštinę lyčių nebuvimui aprangoje metė ateinančio pavasario Milano mados savaitė. Jos metu triumfavo moteriški siluetai, taip pat pasiskolinti iš praeito šimtmečio: flapper stiliaus suknelės, smėlio laikrodžio figūrą pabrėžiantys kirpimai, gaivus, pavasariškas koloritas.
XXI a. įvaizdžio principas – nauja yra iš praeities prikelta sena.
Visą kolekciją skirtingų dekadų provokacijoms skyrė ir Marcas Jacobsas. Iš įvairių mados laikotarpių jis pasiskolino tam tikrų siluetų ansamblius ir įpynė į juos futurizmo elementų. Galbūt tai ir yra naujojo įvaizdžio principas: nauja yra iš praeities prikelta sena? Skamba pernelyg paprastai ir, sutikite, nuvalkiotai. Remiantis vyraujančia futurizmo tendencija galima spręsti, jog ateityje skirtingai interpretuojamos senųjų įvaizdžių vizijos gali negrįžtamai pakisti. Šiaip ar taip, išties sunku prognozuoti, kokį pavidalą šiuo metu besiformuojantis įvaizdis įgis ateityje.
Telieka tik sutikti, jog stilius geriau ir efektyviau sukuriamas ne remiantis taisyklėmis, o paprasčiausiai užčiuopiant dabartinį mados pulsą. Aišku tai, kad veikli, šiuolaikiška ir savimi pasitikinti XXI amžiaus moteris yra išsikėlusi uždavinį visuomet atrodyti moderniai, nepaisant to, kokio laikmečio yra įkvėptas jos įvaizdis.
Pastarųjų dešimtmečių bruožas – tai nenutrūkstamas tobulėjimas, patogumo ir originalumo sintezės siekis. Jis puikiai atspindi šiuolaikinio įvaizdžio daugialypumą, nors pastarąjį slepia ir mus klaidina iliuzija, jog galbūt to įvaizdžio mes apskritai net neturime.
