A. Laurinavičius.
Europoje siaučianti skolų krizė apnuogino ne tik lengvai pastebimas tam tikrų ES šalių gyvenimo ne pagal galimybes, viešojo sektoriaus disbalanso ar fiskalinės sistemos ydas, bet ir daug gilesnes europietiškojo tapatumo problemas.
Europietiškosios tapatybės krizės požymiai akivaizdūs: pačioje žemyno širdyje dėl savo šalies likimo nesutaria valonai ir flamandai, Šiaurės lyga norėtų įkurti Padanijos respubliką šiaurinėje Italijos dalyje, Ispanijoje dėl didesnės autonomijos nerimsta katalonai, ir net Jungtinėje Karalystėje keliamas klausimas dėl Škotijos nepriklausomybės.
Bendros tapatybės krizę išryškina sunkmečiu taip reikalingo solidarumo stoka. Pastarosios krizės akivaizdoje mažiau problemų turinčios šalys skolų prislėgtoms Bendrijos narėms nešykšti karčių patarimų: pavyzdžiui parduoti nacionaliniais simboliais tapusį valstybės turtą ar netgi salas, rekomenduojama pašalinti tokias šalis iš bendrosios valiutos zonos ir netgi diskutuojama dėl tolimesnės jų ateities ES sudėtyje.
Reikia atkreipti dėmesį, kad šalia nacionalinių motyvų aukščiau išvardyti atvejai turi ir vieną bendrą ekonominį bruožą – turtingesni regionai nebenori remti skurdžiau gyvenančių savo kaimynų. Taigi pastebimas ryšys tarp tautinės tapatybės ir ekonominių klausimų. Visgi dažniausiai tapatybės problemas nagrinėja sociologai. Tad ar yra čia ką veikti ekonomistams? Mano manymu nacionalinės tapatybės svarba ekonomikai yra neabejotina, tą rodo ir konkretūs pavyzdžiai.
Pradėkime nuo Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdžio. Kalbant apie atskirų valstijų ekonomikos išsivystymo lygį, jis yra tiek pat skirtingas, kiek skiriasi gyvenimo lygis atskirose ES narėse: antai Misisipės valstija nuo JAV ekonomikos vidurkio yra nutolusi labiau nei Slovakija nuo ES, o pragyvenimo lygio skirtumas tarp Aidaho ir Niujorko valstijų yra didesnis nei tarp Prancūzijos ir Estijos. Kalbant labiau apibendrintais statistiniais dydžiais, ES šalių ekonomikos išsivystymo nuokrypis nuo Sąjungos vidurkio yra 43 proc., tuo tarpu vidutinis atskirų Amerikos valstijų atotrūkis nuo šalies vidurkio sudaro beveik 42 proc.
Ir vis tik nepaisant tokių didelių regioninių skirtumų bei federalinių pervedimų, skirtų jiems sušvelninti, turtingesnės valstijos nesiekia nepriklausomybės, o Niujorko ar Vašingtono gyventojai nesiekia savųjų „pietinių atsilikėlių“ (skurdžiausios JAV valstijos yra pietuose) išmesti iš dolerio zonos. Kodėl taip yra?
Vienas iš galimų atsakymų – jau minėta nacionalinė tapatybė. Amerikiečiai myli savo šalį, ja didžiuojasi ir nebijo viešai to parodyti. 2001 m. „Gallup“ apklausoje 87 proc. amerikiečių nurodė, kad jie „ypač“ arba „labai“ didžiuojasi būdami amerikiečiais. Tokį pat atsakymą „Pew“ apklausoje 2009 m. pateikė 86 proc. amerikiečių. Su teiginiu „aš esu labai patriotiškas“ 2009 m. visiškai sutiko arba sutiko 88 proc. respondentų – lygis labai panašus į 1987 m., kai tokį atsakymą pateikė 89 proc. apklaustųjų.
Kalbant apie ypatingą tapatybės reikšmę šalies ekonomikai, būtina paminėti Izraelį. Dvidešimtojo amžiaus viduryje „iš nieko“ susikūrusi Izraelio valstybė, kurios ekonomika per šešiasdešimt metų pakilo per penkiasdešimt kartų, yra unikalus stipraus tautinės tapatybės pavyzdys. Buvusio Izraelio premjero pavaduotojo Natano Sharansky teigimu, „mes su mamos pienu gaudavome supratimą, kad būdamas žydas <…> privalai tapti geriausiu savo srityje“. Alexas Vieux, tarptautinės žiniasklaidos kompanijos „Red Herring“ vadovas, yra pastebėjęs, kad dalyvaudami įvairiose tarptautinėse konferencijose „pranešėjai iš kitų šalių visada reklamuoja savo bendroves. Izraeliečiai visada reklamuoja Izraelį“.
Taigi viena iš šios šalies ekonominės sėkmės recepto dalių – didelė tapatybės galia. Beje, Stanfordo universiteto profesoriai J. Collinsas ir J. Porras atkreipė dėmesį, jog tarp 15 geriausiai išreikštų organizacijų tikslų tik vienas priklauso ne verslo kompanijoms, bet valstybei. Izraelio tikslas yra „užtikrinti žydų tautai saugią vietą pasaulyje“.
Teigiamą stiprios tapatybės įtaką yra pripažinę ir tarptautiniai mūsų šalies konsultantai. Pavyzdžiui, konsultacijų bendrovės „Saffron Brand Consultants“, kuri 2009 m. parengė Lietuvos ekonomikos įvaizdžio strategiją, teigimu, „Lietuvos ekonomikos įvaizdis neatsiejamas nuo bendro šalies įvaizdžio. Lietuva mažai žinoma ir suprasta, tad jos statuso esmė – perteikti lietuviškumą. <…> Lietuva, vertinama tik ekonomine prasme, pasirodo, yra gana konkurencinga. Tačiau didžiausias jos konkurencinis pranašumas, kuriam niekas nė iš tolo neprilygta, yra lietuviškumas. Juk nė viena kita pasaulio šalis – nei Estija, nei Latvija, nei Lenkija, nei Švedija, nei Kinija – nėra tokia lietuviška kaip Lietuva“.
Tuo tarpu europietiškosios tapatybės paieškos būtų daug sudėtingesnės. Tai atspindi ne tik minėti tautiniai-ekonominiai konfliktai pačioje žemyno širdyje, tačiau ir akivaizdus „europietiškojo identiteto“, kaip dirbtinės konstrukcijos, atmetimas. Šį faktą iliustruoja ir nesėkmingas bandymas priimti ES konstituciją. Įvertinant tai, kad priimtoji Reformų sutartis nuo konstitucijos nedaug kuo skyrėsi, nebent tuo, jog buvo atsisakyta teisiškai įtvirtinti keletą Sąjungos simbolių – vėliavą, himną ir šūkį – peršasi išvada, kad europiečiams nebuvo svarbu labiau save susieti su Europa.
Šį faktą patvirtina ir 2011 m. balandį pristatyta Europos Komisijos apžvalga „Naujieji europiečiai“, kuri atskleidė, kad tik 12 proc. respondentų jaučia stiprų ryšį su Europos Sąjunga (tiesa, dar 41 proc. jaučia pakankamą ryšį), tuo tarpu 45 proc. respondentų nurodė tokio ryšio nejaučiantys. Nacionalinė respondentų tapatybė buvo kur kas stipresnė: vidutiniškai 93 proc. respondentų teigė jaučiantys stiprų arba pakankamai stiprų ryšį su savo gimtine (turbūt nereiktų stebėtis, kad silpniausias ryšys nustatytas tautinių nesutarimų apimtoje Belgijoje).
Taigi matyti, kad net ir ta silpna europietiška tapatybė formuojasi labiau ekonominių pasiekimų (euras) nei bendros istorijos ar simbolių pagrindu.
Apklausos dalyviai buvo paprašyti nurodyti elementus, kurie geriausiai atspindi kolektyvinę europietišką tapatybę. Daugumos nuomone, būtent euras ir, kiek mažiau, demokratinės vertybės yra mūsų europietiškosios tapatybės pagrindas (juos paminėjo trečdalis respondentų), tuo tarpu vėliava, himnas ir Sąjungos šūkis buvo svarbūs tik 11 proc. apklaustųjų.
Taigi matyti, kad net ir ta silpna europietiška tapatybė formuojasi labiau ekonominių pasiekimų (euras) nei bendros istorijos ar simbolių pagrindu.
Istoriniai pavyzdžiai rodo, kad tapatybės nebuvimas gali atvesti prie visiško ekonominio letargo ir stagnacijos, o galiausiai ir prie šalies išnykimo. Tačiau dirbtinai konstruojama tautinė tapatybė nėra gera išeitis. Kaip visiems žinoma, Sovietų Sąjunga buvo sukurta dvejopos tapatybės pagrindu: viena vertus, etninės ir tautinės, o kita vertus, sovietinės tapatybės, kaip naujosios visuomenės pamato. Sovietinė liaudis turėjo tapti nauja kultūrine tapatybe, susiformuosiančia komunistų projektuojamoje istorinėje perspektyvoje.
M. Castelso, Kalifornijos Berklio universiteto profesoriaus, teigimu, „viena galingiausių valstybių žmonijos istorijoje per 74 metus nesugebėjo sukurti naujos tautinės tapatybės. <…> Nors sovietinė liaudis nebuvo neišvengiamai silpnas tapatybės projektas, jis subyrėjo anksčiau, negu įsitvirtino Sovietų Sąjungos žmonių galvose ir gyvenime“. Taigi sovietinė patirtis nepatvirtina teorijos, teigiančios, kad valstybė gali pati sukonstruoti tautinę tapatybę.
Svarbu paminėti tai, kad Europa suvokia savosios tapatybės stokos problemas ir stengiasi jas nugalėti. Vidinių sienų atvėrimas (tiek tiesiogine, tiek perkeltine to žodžio prasme) kitiems europiečiams, laisvas žmonių judėjimas, besiformuojanti užsienyje studijavusių piliečių karta (vien tik „Erasmus“ programa per 20 metų įtraukė daugiau nei 2 mln. Europos studentų) kai kuriems mokslininkams leido manyti, kad po 15, 20 ar 25 metų Europai vadovaus nauja lyderių karta – politikos mokslų profesoriaus iš Bath universiteto Stefano Wolffo žodžiais, „perėjusi kitokį europietiškos socializacijos procesą ir turinti europietiškąjį identitetą“.
Deja, bet tol, kol tai panašiau į svajonę nei realybę ir kol vien iš pareigos eurui bandome gelbėti graikus, užuot „suvienyti įvairovėje“ draugiškai jiems tiesę ranką kaip savo tautiečiams, Europos projektas ir toliau lieka vien tik trapus nacionalinių interesų derinys, o jos spartesnę ekonominę plėtrą stabdo trumparegiški atskirų šalių gautos naudos ir sumokėtų lėšų apskaičiavimai.
_________________________
Algimantas Laurinavičius yra Vilniaus universiteto ekonomikos mokslų doktorantas, AB „Hanner“ finansų direktorius
