Kol Kurtas Vonnegutas meistriškai pasakos apie išprotėjusį milijonierių, o Irvinas D. Yalomas aiškinsis, kodėl žmonės nepasitiki tais, kurių profesija prasideda šaknimi „psich“, nepamirškite, kad jau artėja šv. Velykos! Trečioji IQ lentynos knyga pakvies jas pasitikti ir išmokti marginti kiaušinius kartu Marcelijumi Martinaičiu.
1. „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba perlai kiaulėms“, Kurt Vonnegut. „Kitos knygos“, 2012 m. – 204 p.
Buitinė fantasmagorija šiame ekscentriškame ir pašaipiame kūrinyje glaudžiai persipina su Amerikos „aukso amžiaus“ – XX a. šeštojo dešimtmečio – vertybių bei gyvenimo būdo kritika. Kaip tik tuo metu JAV klestėjo „amerikietiškosios svajonės“ ir „gerovės visuomenės“ mitai, užvaldę milijonų amerikiečių protus bei sąmonę. Visi it išprotėję troško kuo greičiau pralobti ir nuoširdžiai tikėjo „gerais milijonieriais“, iš idėjos šelpiančiais varguolius ir išleidžiančiais jiems visus savo pinigus.
Kaip tik tokią Ameriką romane „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri“ parodijuoja didžiausias XX a. amerikiečių literatūros meistras Kurtas Vonnegutas.Romanas pasakoja, kaip pagrindinis romano herojus, milžiniškus turtus paveldėjęs ekscentriškas milijonierius Eliotas Rouzvoteris, turbūt apimtas kažkokios neaiškios gerumo manijos, įkūrė labdaros fondą ir visa galva paniro į gaisrininkų klubų, savišalpos kasų ir vargšų bendruomenių reikalus. Jis atitrūksta nuo aukštuomenės gyvenimo, mielai padeda pagalbos prašantiems žmonėms ir švaisto pinigus į visas puses. Tuo susirūpina Rouzvoterio artimieji, panorę įrodyti, kad milijonierius tiesiog išprotėjo ir perimti jo turtus.
K. Voneggutas, sumaniai vesdamas skaitytoją tariamos milijonieriaus beprotybės vingiais, tarsi užduoda retorinį klausimą – ar tik neišprotėjo visa ši pinigų kulto pavergta visuomenė? Atsakymas turėtų būti teigiamas, nes jau knygos epigrafe autorius netiesiogiai paaiškina tokios beprotystės priežastį: „Nors šis pasakojimas apie žmones, pagrindinį vaidmenį jame vaidina tam tikra pinigų suma, lygiai kaip tam tikras medaus kiekis galėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį pasakojime apie bites.“
2. „Meilės budelis ir kitos psichoterapinės istorijos“, Irvin D. Yalom. „Vaga“, 2012 m. – 312 p.
„Visi vardai, dauguma aplinkybių ir kitų detalių šioje knygoje pakeista“, – teigia autorius kūrinio pradžioje. Knygoje yra dešimt psichoterapinių novelių apie dešimtį pacientų ir vieną psichoterapeutą, kuris jas ir pasakoja. Pašnekesiai vyksta nenatūralioje aplinkoje – dažniausiai daktaro kabinete. Pokalbių temos – įvairios žmones kankinančios problemos. Iš savo didelės patirties autorius, žinoma, išrinko pakankamai skirtingus, įdomiausius atvejus, tačiau daugumą jų sieja tokios egzistencinės temos: mirties, vienatvės suvokimas, atsakomybės už save prisiėmimas.
Kai kurios istorijos gali pasirodyti gana netikėtos, pvz.: pirmoje novelėje „Meilės budelis“ septyniasdešimties metų ištekėjusi senutė beviltiškai įsimylėjusi savo buvusį psichoterapeutą (ganėtinai jaunesnį), kurio nematė jau aštuonerius metus. Apskritai, ši knyga – puiki proga sužinoti, kas iš tikrųjų vyksta per psichologų konsultacijas, nes paprastai tai yra laikoma didžiausioje paslaptyje. Paslapčių atskleidimas – gera reklama knygai. Taip pat tai nebloga proga pralaužti ledus – juk kai kurie žmonės vis dar nepasitiki visais, kurių profesija prasideda šaknimi „psich“.
I. Yalom’as nori sugriauti tą savo profesijos įvaizdį, kuris piešia jį kaip daktarą, gydantį pacientus. Psichoterapeutas, vaizduojamas šiose novelėse (jį galima tapatinti ir su pačiu autoriumi), pirmiausia yra toks pat žmogus kaip ir jo pacientai: su savom problemom, mintimis, apgailestavimais… Įvairūs jo, kaip žmogaus, aspektai savaip atsiskleidžia visose istorijose. Tikrai negalima nesižavėti, kaip atvirai autorius reiškia savo mintis, ypač žinant, kad tarp skaitytojų yra ir tikrieji šių novelių herojai.
Tiesa, iškyla sunkumų vertinant šią knygą kaip literatūros kūrinį. Tai juk nėra vien kūrėjo išmonė: visų istorijų esmę rašytojas-psichoterapeutas pasiskolino iš savo klientų gyvenimo. Savaime aišku, visi įprasti rašytojai įkvėpimo semiasi iš savo ar kitų patirties. Tačiau dažniausiai skaitytojams pateikiami ne gryni įspūdžiai bei siužeto vingiai, o perleisti per fantaziją, apvilkti daugybe meninių raiškos priemonių kūriniai. Čia dažniausiai nebelieka jokios laisvės interpretuoti savaip. Autorius, kaip ir dera tikram mokslininkui, didžiąją dalį istorijų pateikia aiškiai ir tiksliai. Tad norėdamas patirti skaitymo malonumą, kai kas gali pasigesti paslaptingų simbolių, daugtaškių ar „klaustukų“ (neaiškumų).
3. „Marcelijaus margučiai“, Marcelijus Martinaitis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m. – 96 p.
Originalios struktūros ir formos knyga, kurią galima vadinti albumu, katalogu ar netgi atvirukų rinkiniu. Mažai kam žinoma – Marcelijus Martinaitis yra entuziastingas margučių skutinėtojas, tai darantis jau daugiau nei 40 metų. Per tą laiką sukaupta didžiulė jų kolekcija, naujoje knygoje įamžinta nuotraukomis, trumpais autoriaus tekstais apie šv. Velykas, patį margučių skutinėjimo procesą (tai irgi tam tikra filosofija), atsiminimų nuotrupas iš vaikystės Velykų. Knygos pabaigoje – velykinių atvirukų rinkinys.
„Noras skutinėti margučius kyla maždaug antroj gavėnios pusėj, gal dvi savaites prieš Velykas. Tikriausiai manyje pabunda vaikystės atmintis, tas laukimas Kažko, kas įvyks mūsų šeimos, visų pažįstamų gyvenime, gamtoje. Net sunkiausiais laikais šita šventė būdavo šviesi, lyg Kažkas visiems už viską atleisdavo. Tarsi dingdavo visokios to meto bjaurastys, nuoskaudos, lyg ir nelikdavo sovietinės valdžios. Marginimas, skutinėjimas tapdavo tokiu visišku nusiraminimu, kuris kitokiais būdais visai nepasiekiamas, tai esu net pavadinęs meditacija. Skutinėdamas margučius pasineri į nenusakomus pojūčius, panašiai kaip kūryboje. Tada ištinka keistas galvojimas beveik be minčių, lyg ir išnyksti, persikeli į kitą erdvę ar laiką. Juk panaši būdavo namiškių ruoša šventėms: jiems ta ruoša taip pat reikšdavo tokį norą persikelti, išeiti iš dabarties, kasdienybės.“ – Marcelijus Martinaitis
