Kurdama legendas apie tėvą ir meluodama savo dukrai, Vita, pasak V. Mainelytės, pati įsisuka į sniego gniūžtę.
Aktorė Vaiva Mainelytė pokalbio metu nė sykio neakcentavo, jog naujausias vaidmuo Agniaus Jankevičiaus premjeroje „Akmuo“ Nacionaliniame dramos teatre – jos sugrįžimas į teatrą. Tačiau ir nebesinori to sakyti, kai ji vaidina taip, lyg tos pertraukos nė nebūtų. Su aktore kalbamės apie pokyčius teatro užkulisiuose, pasitikėjimą režisieriumi ir atlaikytą vaidmenį.
–Kokios ryškiausios premjerinės ir popremjerinės emocijos?
–Labai džiaugiausi, kad spektaklį žiūrovas priėmė ir kad atlaikiau! Nes fiziškai man iš tiesų buvo sunku: pasikeitusi dienotvarkė ir ilgas repeticijų laikas – nuo vienuoliktos valandos iki septynių vakaro tik su nedidele pertraukėle. Bet ačiū Dievui viskas taip gerai baigėsi, atgarsiai geri, tad ir nuotaika gera. Įvertinimai irgi svarbūs. Kuri juk ne sau, kad kažkur pasidėtum – kuri žmogui. Ir man dar neteko su premjeriniu spektakliu jau važinėti po Lietuvą.
–Nelengvas išbandymas ir kai viso spektaklio metu reikia būti scenoje, o jūs beveik nuo jos ir nenulipote.
–Taip, todėl ir per repeticijas negalėjau pasitraukti, nes reikalinga būdavau scenos partneriams ir jie man. Darbo periodas buvo labai įdomus. Agnius Jankevičius buvo gerai pasiruošęs ir tema aktuali visiems. Kolektyvas buvo daugiau moteriškas. Turėjom tik režisierių ir Paulių (akt. Paulius Tamolė), kuris vaidino mano vyrą. Jie mus, moteris, palepindavo: ir kavą ar arbatą virdavo, atnešdavo ir šokolado (juokiasi). Iš tiesų labai kažkaip susibūrėm į vieną branduolį.
V. Mainelytė teigia, jog su „Akmens“ aktoriais pavyko susiburti į vieną branduolį.
–Kaip jūs priėmėte pasiūlymą vaidinti „Akmenyje“? Ar būtumėte sutikusi, jei paėmus scenarijų rankas matytumėt, kad Vitos poelgiai jums nepateisinami?
–Taip, aš turiu teisę atsakyti, bet perskaičius man buvo labai įdomu. Tik aš visuomet skaitydama mačiau kiną, pjesė parašyta labai kinematografiškai. Čia pat 1935 ir 1993. Toji retrospektyva panašiai „daroma“ ir kine – greitai, staigiai, montažo būdu. Bet šios sudėtingos vietos buvo jau režisieriaus svarstymai, kaip tai parodyti scenoje. Mano amžiaus moteriai tema ir Vitos personažas aktualus tuo, kad praktiškai viskas išgyventa. Šeimos, giminių, draugų tarpe. Kuo daugiau, giliau tu tai jauti, tuo geriau gali viską sudėti į personažą ir tada jis būna gyvas ir jautrus.
–Ar buvo lengva didelę patirtį sukaupusiai aktorei pasitikėti jaunosios kartos režisieriaus sprendimais, pamokymais?
–Aš iš tų aktorių, kad jei jau sutinku vaidinti, tai patikiu visiškai. Bet, žinoma, visada turiu savo nuomonę ir bandom rasti kompromisą. O šiuo atveju buvo labai gerai dirbti su Agnium, nes jis tikėjo manim ir juto, kad aš tikiu juo. Nebuvo jokių konfliktų ar įrodinėjimų. Dirbant su juo malonu, jog gali išbandyti įvairius vaidybinius variantus, kad paskui atsikratytum nereikalingų detalių ir galiausiai paliktum tik tai, kas reikalinga. O tai jau atrinkdavo jis. Agnius labai jautrus ir aktorių mylintis režisierius. Esu jam dėkinga už daug ką, visų pirma, kad jis atsižvelgdamas į mano savijautą sugebėjo „išvairuoti“ (juokiasi).
–Kas pasikeitė teatro užkulisiuose, repeticijose per tą laiką kol esate teatre? Ar ir čia neišvengta padidėjusio tempo, skubėjimo?
–Ir didesnio krūvio. Jei anksčiau repetuodavom kelis mėnesius, tai dabar turim mėnesį. Ir tai scenos turim gal tik kokią savaitę ar dešimt dienų. O anksčiau scenoje prieš premjerą galėjai repetuoti mažiausiai mėnesį laiko. Tad palyginkite, koks pasikeitęs ritmas. Na, bet kaip ir visur. Primityviai kalbant užtenka palyginti gatves ir prisiminti tą vaizdą, kai vairuodavom žigulius ar zaporožiečius ir kaip lekiam, kaip gatvės atrodo dabar… Nors prie tempo aš esu pratusi. Dirbau ir teatre, ir kine, ir televizijoje, tad mobilizuotis išmokau nuo pačios jaunystės.
Teatre savo personažą išgyveni nuo pradžios ligi pabaigos, o kine ir televizijoje gyveni epizodais. Kartais miršti, o paskui tik pradedi gyvent.
–O kur ta mobilizacija ir galiausiai vaidybos ypatumai Jums artimiausi?
–Viskas priklauso nuo vaidmens. Ir teatre, ir kine, ir televizijoje didžiulis malonumas jei turi įdomų vaidmenį. Tiktai televizijoje ir kine niekada neturi žiūrovo čia pat. Tartum dar vieno partnerio, kuriam adresuoji savo vaidybą. Teatre savo personažą išgyveni nuo pradžios ligi pabaigos, o kine ir televizijoje gyveni epizodais. Kartais miršti, o paskui tik pradedi gyvent. To negali padaryti teatre. Tai sudėtinga, bet išmoksti staigiau, čia pat, tą pačią akimirką reaguoti į savo vaidmenį ir situaciją. Šiaip ar taip, kinas ir teatras vienas kitam labai padeda.
–Dar sugrįžkime prie „Akmens“ – spektaklyje daug psichologinės įtampos scenų, kuri Jūsų manymu yra stipriausia, paveikiausia?
–Sunku ir atrinkti, į kiekvieną sceną daug įdėta, daug ieškota, pergyventa ir repetuota. Nelengva scena – pasiaiškinimas su dukra, nes visą laiką slėpdama tėvo praeitį, kurdama legendas ir tą melą, ji ir pati (Vita) įsisuka į sniego gniūžtę. Galiausiai tas nuoširdus kontaktas tarp motinos ir dukros neįvyksta, nes melas žudo viską. Jis visų nesėkmių pradžia.
