Jei prieš dvidešimt metų tuometei vilnietei inžinierei Irenai Kondzežauskienei kas būtų pasakęs, kad palikusi sostinės šurmulį su tėčiu ir dukrele persikraustys į sukrypusią lūšnelę plyname lauke netoli Raguvos ir netgi kurį laiką gyvens joje ant šieno, moteris tik būtų skaniai pasijuokusi.
Tačiau jei dar būtų pridūrę, kad tame lauke įkūrusi stambų pieno ūkį vieną dieną nuspręs, jog minti aplink karves jau gana ir taps papuošalus kuriančia menininke, I.Kondzežauskienė gal net pirštą prie smilkinio būtų pasukiojusi.
Raguvos seniūnijos Genėtinių kaimo ūkininkė – tobulas pavyzdys, kad nišą verslui galima surasti net plyname lauke, o vienkiemis tinka ne tik gyvuliams auginti.
I.Kondzežauskienės šeimyna kol kas verčiasi tik iš pieno pardavimo. Tačiau ūkininkė jau pasirūpino verslo liudijimu dar vienam pragyvenimo šaltiniui – imsis prekiauti savo rankų darbo papuošalais, nulipdytais iš polimerinio molio, dar vadinamo modelinu.
Gausybėje vienodų nėra
Per gana trumpą laiką I.Kondze-žauskienė spėjo sukaupti milžinišką papuošalų arsenalą: įvairiausių spalvų ir formų segių, pakabučių, auskarų, apyrankių, vėrinių iš karoliukų, žiedų – kuklių ir ekscentriškų, ryškiaspalvių ir solidžiai atrodančių pastelinių spalvų.
Akis traukia auskariukai – alyvų kekės, sulipdytos iš daugybės smulkiausių žiedelių, taip ir maga į ausis įsiverti besiskleidžiančius tulpių žiedus, o kabantys auskariukai – iš po samanų patalo kyšančios musmirių galvelės net juodą dieną išspaudžia šypseną.
Pražydusios ir I.Kondzežauskienės kurtos segės, apjuostos lipdytomis virvelėmis, dailių pirštų laukia masyvūs ir smulkučiai žiedai.
Galybėje papuošalų dviejų vienodų nematyti – kūrėja pasistengia, kad jos dirbiniais pasipuošusi dama pasijustų tikrai išskirtinė.
Sutikusi atverti savo lobynus ūkininkė iš dėžučių traukia ne tik moterims mielus daikčiukus. Iš modelino nulipdytas skirtukas knygai rastų vietą kiekvieno skaitančiojo namuose, o gracinga dėžutė tinka susidėti smulkmenėlėms. Modelinu ūkininkė dekoruoja net stiklo taures.
I.Kondzežauskienė kuklinasi ir vis nesiryžta imtis prekybos rankų darbo papuošalais bei aksesuarais. Tačiau pirmieji žingsniai jau žengti – atitrūkus nuo ūkio darbų sukurtus dirbinius išdrįso parodyti keliose parodose Panevėžio rajone.
„Didelė paskata man buvo viena stilinga ponia Naujamiestyje. Ji vis grožėjosi mano papuošalais, ragino ir kitiems parodyti“, – pripažinimo sulaukusi džiaugėsi ūkininkė.
Pirmasis nėrinys mirusiam vyrui
Ne vienas I.Kondzežauskienę lygina su garsiąja rašytoja Žemaite, plunksną į rankas paėmusią irgi tik sulaukus brandaus amžiaus. O Irena svarsto, kad gal nė nebūtų užčiuopusi savyje papuošalų kūrėjos talento, jei ne ūkį perėmę vaikai.
Atsiradus laisvo laiko darbščiai moteriai rankos niežtėjo. O kai pamatė giminaitę, pasipuošusią pačios pasigamintais papuošalais, užsidegė ir pati ne prastesnius sukurti.
Giminaitės būta ne pavydžios – mielai pasidalijo patirtimi. Jau kurį laiką ji papuošalus iškeitė į mezgimą, o I.Kondzežauskienė visa pasinėrė į segių, karoliukų ir kitų grožybių kūrimą.
Ūkininkė gerai pamena pirmąjį vėrinį suvėrusi 2010-ųjų lapkričio 5-ąją. „Suvėriau juodus karoliukus ir galvoju: ką čia padariau, taigi man juoda spalva nepatinka. Tiesiog instinktyviai taip išėjo, bet turbūt ne atsitiktinai. Lapkričio 5-oji – vyro mirties diena. Tų karolių nepamirštu“, – susijaudina I.Kondzežauskienė.
(…)
Tai straipsnio įžanga. Visą Ingos KONTRIMAVIČIŪTĖS straipsnį skaitykite kovo 22 d. „Sekundėje“.
Dienraštį galite įsigyti spaudos kioskuose, prekybos centruose bei kitose prekybos vietose.
