D. Fletcheris tikina, kad beveik visas filmo vietas, jis galėtų pagrįsti autobiografiškai.
Britų aktorius Dexteris Fletcheris festivalyje „Kino pavasaris“ pristato filmą „Pašėlęs Bilas“, kuriame pirmą sykį stojo ne prieš kameras, o sėdo į režisieriaus kėdę. Į Lietuvą kartu su juo atvykę filmo prodiuseris Timas Cole‘as ir aktorius Leo Gregory‘is nešykštėjo pagyrų naujai iškeptam režisieriui ir tikino, kad D. Fletcheris puikiai suvaldė „bangas“ filmavimo aikštelėje.
Su filmo „Pašėlęs Bilas“ komanda šnekėjomės apie tai, kokį pėdsaką ekrane palieka filmavimo metu tvyrojusi nuotaika, o entuziastingai apie savo darbą kalbėjusį režisierių, lyg pasitikrindama paklausiau, ar tai ne pirmas ir paskutinis režisūrinis jo darbas, nors atsakymą jau buvo galima numanyti iš pat pirmųjų jo sakinių.
„Pašėlęs Bilas“ – jūsų režisūrinis debiutas. Ar sunku buvo persiorientuoti iš aktoriaus į režisieriaus vaidmenį?
D. Fletcheris: Filmavimo aikštelė man yra natūrali aplinka, kurioje praleidau daug laiko, apie keturiasdešimt metų, todėl joje jaučiuosi labai patogiai. Turėjau puikią komandą, kuri mane palaikė. Tai jie man padėjo, kad tas perėjimas iš aktoriaus į režisieriaus poziciją man buvo pakankamai lengvas. Būnant režisieriumi reikia viską kontroliuoti, žiūrėti, kad traukinys nenuvažiuotų nuo bėgių. Taigi buvo reliatyviai lengva. Lengva tiek, kiek gali būti. Juk kai kuriems dalykams negali pasiruošti ar jų numatyti, nes tiesiog to nežinai. Išmokau labai daug.
O kas sudėtingiau – būti aktoriumi ar režisieriumi?
D. Fletcheris: Sudėtinga abiem atvejais. Vyrauja klaidingas manymas, kad būti aktoriumi yra lengva. Nežinau, iš kur tokia nuomonė. Galbūt tuomet, kai vaidyba yra gera, iš šalies atrodo, kad tai labai paprasta. Iš šono atrodo paprastai, tačiau kai tuo užsiimi, supranti, kaip tai sunku. Dabar režisieriaus darbas man yra super jaudinantis, nes tai visiškai nauja patirtis.
Aktoriai kartais puse lūpų prasitaria, kad kai režisierius yra ragavęs ir aktoriaus duonos, jiems lieka mažiau vietos improvizacijai ir ieškojimams kaip atlikti vaidmenį, nes režisierius tiksliai žino, ko iš jų reikalauti…
D. Fletcheris: Bet tai labai gerai režisieriui (juokiasi)! Aš ir nenoriu, kad filmavimo aikštelėje aktoriai improvizuotų. Nėra tam laiko. Timas (filmo prodiuseris Timas Cole’as – aut. past.) jums patvirtins, kad turėjome kruopščiai suplanuotą penkių savaičių filmavimo grafiką ir negalėjome nuo jo nukrypti. Ir jeigu mes duosime aktoriams laisvę improvizuoti – niekada nepabaigsime filmo.
T. Cole’as: Taip, šio filmo scenarijus, kiekviena jo frazė buvo tokie tikslūs, kad tiesiog buvo neįmanoma palikti vietos improvizacijai.
Kino juosta pasakoja apie aštuonerius metus kalėjime praleidusį Bilą, kuris paleistas į laisvę stengiasi „grįžti į gyvenimą“.
D. Fletcheris: Reikia būti griežtesniems ir tiesiog pasakyti: „Ne, sakyk, kaip parašyta scenarijuje“. Aktorystė yra sprendimų priėmimas. Ir jei juos priims tik aktorius, jie gali būti tik jam vienam ir suprantami. Jei, pavyzdžiui, Leo (ką tik prie pokalbio prisijungęs aktorius Leo Gregory‘is – aut. past.) pasakys, kad šitoje scenoje aš noriu šokti… Režisierius turi priimti sprendimus, o aktorius – jais pasitikėti.
L. Gregory‘is: O šiuo vyru yra lengva pasitikėti.
D. Fletcheris: Ačiū! (juokiasi)
Taigi ne vienas režisierius turėjo viziją, kaip filmas turi atrodyti, bet tai jūsų komandinio darbo rezultatas?
D. Fletcheris: Taip, filmo kūrimas yra absoliutus komandinis darbas. Tik galutinis žodis vis tiek būna režisieriaus. Kažkas juk turi valdyti laivą, nes antraip bus chaosas ir jis nuskęs…
L. Gregory’is: Antraip visi ims jį valdyti. (juokiasi)
D. Fletcheris: Reikėjo skubios akimirkos reakcijos, kūrybiško atsako iš komandos. Pavyzdžiui: reikia kavos ant stalo! Greitai kažkas tą kavą pagamina ir štai…
L. Gregory’is: Bet tai net nebuvo panašu į paliepimus, visi buvo laimingi galėdami padėti, nes tai bendras darbas. Reakcija būdavo maždaug tokia: „Dexteriui reikia kavos ir aš noriu būti tas, kuris ją padarys!“ (visi juokiasi)
Ar yra autobiografinių elementų filmo istorijoje?
D. Fletcheris: Taip, yra (nutęsia). Visų pirma todėl, kad tai istorija, kuri atėjo iš manęs. Kai kurios temos, aspektai mane domina ir jaudina…
Gal galėtumėte juos įvardyti?
D. Fletcheris: Nelabai (juokiasi). Visų pirma, aš norėjau istorijos apie vyrą, kuris yra berniukas ir berniuką, kuris yra vyras. Tai yra centrinė idėja. Ji atėjo iš tų laikų, kai dar buvau vaikas ir pradėjau vaidinti. Tada juk užgriūna didelė atsakomybė: turi išmokti savo tekstą, turi būti darbe laiku… Turi visas suaugusiojo atsakomybes. Bet iš kitos pusės būnant aktoriumi, tau sako – tavęs atvažiuos pasiimti šeštą valandą, o dabar nuvešime tave namo…
L. Gregory‘is: Dabar tu vilkėsi šiuo rūbus, sakysi tai, valgysi tai… (visi juokiasi)
D. Fletcheris: Taip, būtent! Taigi šiuo požiūriu gali būti vaiku gana ilgą laiką. Aš norėjau, kad šie du pasauliai susidurtų. Galiausiai tėvo ir sūnaus santykiai yra pagrįsti mano asmenine patirtimi ir santykiais su tėvu. Paskui – narkotikų pasaulis, kuriame taip pat turėjau patirties praeityje. Taigi tų elementų yra labai daug ir paėmus kone kiekvieną filmo vietą aš galėčiau ką nors asmeniško apie ją pasakyti.
Kokias filmavimo akimirkas dabar linksma prisiminti ir pasijuokti vėl susibūrus jūsų kūrybinei grupei ?
D. Fletcheris: Tos situacijos linksmos dabar, o filmavimo aikštelėje buvo visai nelinksma. Atsimenu pirmą filmavimo dieną, kai viskas sekėsi sklandžiai, o po filmavimo džiaugiausi, kad iš tiesų pavyko nuostabiai. Ir ateina antra filmavimo diena, ir vos prabudę matome – visur sniegas… Visas Londonas! O mes turėjome filmuoti lauke. Visi mūsų planai tapo visiškas š… Jeigu tai būtų nutikę pirmąją dieną, dar ne taip baisu, tačiau antrąją, kai jau viskas pradėta – tai tragedija! Visi susirinkome į darbą, nuėjome į kavinę ir galvojam: ką darom, ką darom? Ir staiga į galvą šovė mintis, o kodėl nenufilmavus čia, kavinėje? Juk čia puiku! (juokiasi)
L. Gregory'is (kairėje) teigia, kad filmavimo aikštelėje visiškai pasitikėjo D. Fletcherio patarimais.
Iš to, kaip užsidegęs kalbate apie filmą, jo kūrybinį procesą, galima manyti, kad „Pašėlęs Bilas“ tikrai nebus pirmasis ir paskutinis jūsų, kaip režisieriaus, darbas.
D. Fletcheris: O ne, norėčiau nufilmuoti daugiau! Vienas iš įvertinimų sukūrus filmą, būna tada, kai žmonės nori apie jį kalbėti ir klausia, kada sukursiu naują. Jei sukurtum blogą filmą, matyt, žmonės nieko nesakytų (visi juokiasi). Bet tai tik maloni premija, o ne priežastis, kodėl iš viso filmuoji. Juk darai filmą tada, kai turi ką papasakoti, kai jauti tam aistrą.
T. Cole‘as: Manau, kad šis filmavimas visai komandai turėjo teigiamos įtakos. Net atrinkinėjant žmones šiam darbui, būdavo, kad pagalvoju, kad taip, šis žmogus tai padarytų gerai, bet jis įneštų kažkokios ne tokios nuotaikos į mūsų darbą, procesą. Tai buvo svarbu. Filmavimas daug pareikalavo iš kiekvieno. Filmavome bjauriose vietose, esant blogam, šaltam orui, keldavomės penktą ryto, kai dar būdavo tamsu… Nebuvo lengva. Tačiau esu laimingas galėdamas pasakyti, kad esu tikras, jog ne tik man, bet ir visiems, kurie sukosi filmavimo aikštelėje tai buvo nuostabi gyvenimo atkarpa ir visi džiaugiamės galėję būti to nuotykio dalimi. Tai labai svarbu ir manau, kad turi teigiamos įtakos ir tam, ką matai ekrane.
L. Gregory’is: Filmavimo metu aktoriai turėjo kada atsikvėpti, nebuvo streso. Mes su džiaugsmu eidavome į darbą, į puikų darbą.
T. Cole‘as: Taip, Dexteris puikiai suvaldė visas „bangas“.
D. Fletcheris: Suvaldžiau… Nes pats buvau visą laiką susijaudinęs ir vis sakydavau: „O, tai nuostabu, koks velniškai geras darbas!“ (visi juokiasi) O ta atmosfera, apie kurią kalbėjo Timas ir Leo, kai komanda didžiuojasi tuo, ką daro, yra gana retas dalykas. Mes padarėme geriausia, ką galėjome padaryti.
