Nepriklausomybės kovas kursto ir Šiaurės juros naftos atsargos.
„Jie gali atimti mums gyvybę, bet niekada neatims laisvės“ (They may take our lives, but they‘ll never take our freedom). Jau kliše tapęs garsusis Melo Gibsono veikėjo krepimasis į skeptiškus škotus filme „Narsioji širdis“ ilgą laiką neturėjo nieko bendra su gyvenimo realijomis. Tačiau pastarieji metai rodo, kad Škotijos nacionalinės partijos vadovas Alexas Salmondas kai kuriais aspektais yra modernusis Williamas Wallace‘as, irgi siekiantis išjudinti škotus (šįkart civilizuotai) kovai dėl nepriklausomybės.
Po naftos rezervų atradimo Šiaurės jūroje Škotija dar 1979 metais surengė referendumą dėl atskiros asamblėjos įkūrimo. Visgi britų konservatoriams, prieštaringai sužaidus teisinėmis nuostatomis, referendumas laikytas neįvykusiu (nes „už“ nebalsavo 40 proc. viso elektorato), taigi decentralizuotas parlamentas įsteigtas tik po 1997 m.
Dabar Škotijoje prasidėję dar aktyvesni bruzdėjimai dėl nepriklausomybės, vedami jau minėto A. Salmondo. Tai turėtų būti nuspręsta referendumo keliu. Tam sutikimą davė, nors ir su savo sąlygomis, britų premjeras Davidas Cameronas, pasisakantis prieš sąjungos iširimą. Tačiau ar atsiskyrimo idėją patys škotai tikrai sutinka entuziastingai? Dar svarbiau, ar toks atsiskyrimas tikrai paverstų Škotiją turtingesne ir klestinčia?
Tik 40 proc. škotų palaiko visišką atsiskyrimą, kai 43 proc. yra linkę pasilikti Jungtinėje Karalystėje.
Vienas pagrindinių veiksnių, galinčių lemti kovos dėl nepriklausomybės rezultatą – norinčios atsiskirti teritorijos pilietinės bendruomenės palaikymas. Čia škotų politinis elitas, pasisakantis už nepriklausomybę, susiduria su ne visai patikimais rodikliais. Kaip rašo „The Telegraph“, nuomonių apklausos rodo, kad anglai palaiko Škotijos nepriklausomybės siekius labiau nei patys škotai. Tik 40 proc. škotų palaiko visišką atsiskyrimą, kai 43 proc. yra linkę pasilikti Jungtinėje Karalystėje.
Žinoma, verta atsižvelgti ir į tai, kad nuomonių apklausose dažnai manipuliuojama skaičiais – įvertinus paklaidas, 3 proc. skirtumą vargu ar galima laikyti patikimu rodikliu. Tačiau tai atskleidžia kitą politinio žaidimo elementą – referendumo datos svarbą. Škotų lyderis A. Salmondas, suprasdamas padėtį, referendumą pageidauja surengti 2014 m. pabaigoje. Tai suteiktų laiko užsitikrinti tvirtesnį škotų palaikymo per referendumą.
Tuo tarpu D. Cameronas pageidauja kuo ankstesnės datos, pageidautina 2013 m. rugsėjį. Tai akivaizdžiai sutrukdytų škotų nacionalistams palenkti elektoratą į savo pusę bei kartu leistų britams sukurti komandą, galinčią oponuoti populiariam A. Salmondui. Tarp potencialių tokios komandos „lyderių“ yra minimi Škotijoje gimę buvęs premjeras Gordonas Brownas bei „Manchester United“ klubo vyriausiasis treneris Alexas Fergusonas.
Nesutariama ir dėl referendumo formos. Škotai pasisako už trijų klausimų referendumą, kuriame būtų galima rinktis tarp visiškos nepriklausomybės, status quo išlaikymo ir vadinamosios devo max išeities. Pastaroji suteiktų Škotijai fiskalinę autonomiją bei didesnę politinę nepriklausomybę. Už tokią poziciją pasisako ir dauguma škotų, tad A. Salmondas, net ir nepavykus pasiekti visiškos nepriklausomybės, lengvą nepriklausomybės formą taip pat galėtų pristatyti kaip pergalę.
D. Cameronas palaiko griežtą referendumo formą, kur yra tik du pasirinkimai – „už“ arba „prieš“ Škotijos nepriklausomybę. Tokia pozicija suprantama, nes minėta referendumo forma suteiktų daugiau šansų išlaikyti Jungtinės Karalystės stabilumą bei nukelti arba panaikinti D. Britanijos iširimą, kuriuo jau kurį laiką yra gasdinama ši „archajiška“ politinė sistema. Kartu būtų išlaikytas ir D. Britanijos kaip tarptautinės veikėjos prestižas, kurį sukūrę jos kolonijinė praeitis.
Britų politikai vienbalsiai stengiasi išsaugoti sąjungos stabilumą, tačiau problemos nėra vien pilietinio bei politinio pobūdžio. Kaip teigia kai kurie analitikai, Škotijos atsiskyrimas tikrai nėra pats geriausias sumanymas ekonomine prasme. Nors didžiuliai naftos ištekliai Šiaurės jūroje ir gali atnešti dideles pajamas (apie 1,6 trln. JAV dolerių), panašu, kad su teise laisvai naudoti išteklius tektų prisiimti ir Škotijos skolą, kuri siektų 270 mlrd. svarų sterlingų. Kaip teigia „TaxPayer‘s Scotland“ grupė, tai reikštų, kad Škotija net ir gaudama pajamas iš savo naftos resursų kasmet išleistų 9 mlrd. svarų sterlingų daugiau.
Netikrumas dėl finansinės ateities keltų abejones ir dėl Škotijos galimybių susimokėti skolas. Tai ypač aktualu dabar, kai Europoje reikalaujama vis didesnės finansinės drausmės.
Akivaizdu, kad tokia situacija dabartinės euro zonos kontekste nebūtų pati geriausia škotams net ir turint naftos resursus. Sunku tikėti, kad Škotija sugebės atkartoti Norvegijos sėkmę. Netikrumas dėl finansinės ateities keltų abejones ir dėl Škotijos galimybių susimokėti skolas. Tai ypač aktualu dabar, kai Europoje reikalaujama vis didesnės finansinės drausmės.
Skolas gali padidinti viešųjų paslaugų atskyrimas nuo Anglijos, kas priverstų pačius škotus mokėti už jas. Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių anglai palaiko greitesnį Škotijos atsiskyrimą yra jų nuomonė, kad škotai per daug subsidijuojami (nors dėl to galima abejoti pažvelgus į pinigus, kuriuos Škotija atneša į Jungtinės Karalystės iždą). Pridėjus tai prie galimos skolos ir skolinimosi sunkumų, perspektyvų negalima vadinti labai šviesiomis.
Kliuvinių gali sukurti ir energetikos infrastruktūra. Atsiskyrimas nuo bendros rinkos gali reikšti didesnes sąskaitas Škotijos gyventojams, kadangi už dabar statomas vėjo jėgaines mokėtų ne visa Jungtinė Karalystė, o pati Škotija ir jos gyventojai, kurie jau ir taip nėra labai patenkinti, teigia „The Telegraph“.
Tai neblogai atspindi ir vienos didžiausių Britanijos energetikos kompanijų „Scottish and Southern Energy“ pozicija. Esą referendumo atidėliojimas gali labai skaudžiai atsiliepti škotų vartotojams, todėl greitesnis sprendimas (kuris greičiausiai neatneštų Škotijai nepriklausomybės) būtų protingesnis ir leistų tolygiau paskirstyti išlaidas naujiems jėgainių projektams.
Škotų nepriklausomybės judėjimo lyderis A. Salmondas vienoje iš savo kalbų yra minėjęs, kad atskira Škotija būtų naudinga Anglijai dėl atsirandančios lygybės bei savarankiškumo. Tačiau dabartinė ekonominė ir politinė situacija Europoje atrodo pernelyg rizikinga atsirasti naujai savarankiškai valstybei, turinčiai nemažą skolą bei išimtinai besiremiančią senkančiomis naftos atsargomis. Tokiu atveju galima teigti, jog škotams reikėtų palaukti šiek tiek ramesnių laikų, jei ši nori be komplikacijų įsilieti į tarptautinę bendruomenę kaip visateisė narė. Taigi škotų skeptiškumas gali praversti.
