2-ą kartą švenčiama Nepriklausomybės atkūrimo diena daug kam yra tiesiog viena iš valstybinių švenčių, tačiau kitiems tai didžiulė šventė, įprasminanti jų gyvenimo vargus ir praradimus. Arvydas ir Stasė Štaudės, Tadžikistano tremtinys ir partizanų ryšininkė, yra gyvas istorijos pavyzdys, kaip sudėtingomis gyvenimo sąlygomis išlikti žmogumi ir kokia svarbi yra visos tautos taip ilgai siekta laisvė.
Nepatiko pavardė
Kasmet švenčiama kovo 11-oji vieniems tėra laisva nuo darbo diena, o kitiems – didžiulė šventė. Arvydas ir Stasė Štaudės savo gyvenimo sudėtingais vingiais tarsi byloja, kad viena didžiausių tautos vertybių yra laisvė. Tadžikistano tremtinys ir partizanų ryšininkė ir dabar su ašaromis akyse prisimena tuos sudėtingus laikus, kai buvo pamintas bet koks žmogiškumas.
Ilmaras Arvydas Štaudė, tuomet dešimtmetis berniukas, atidaręs namų duris prieš save išvydo ginkluotus vyrus, liepiančius krautis mantą ir keliauti į Tadžikiją, tremtį.
„Tai buvo 1945 metai. Greitai nulėkiau į malūną pakviesti tėtės, tuo metu iš mokyklos grįžo brolis, ir po kelių valandų jau sėdėjome ant narų vagone, riedančiame į nežinią. Tėtis buvo paprastas malūno šeimininkas, o mama augino mus, keturis vaikus. Tikriausiai užkliuvo mūsų vokiška pavardė, nors su vokiečiais neturėjome jokių sąsajų. Gal koks senelis ir turėjo vokiškų šaknų. O gal mus sumaišė su dėdės šeima, jis buvęs Panevėžio pašto viršininkas, bet spėjęs pasitraukti į Vokietiją, o paskui Ameriką. Dabar tikriausiai niekas nebeatsakys į šį klausimą, kodėl mes“, – pasakojo A.Štaudė.
Buvo ištremta visa šešių asmenų šeima: tėvai ir keturi vaikai, kurių vyriausiajam buvo dvylika, o jauniausioji – ką tik gimusi. Kelionė traukiniu į tolimąją šalį vaikui tarsi parodė, koks neteisingas yra pasaulis.
Vienoje stotyje sutikta moteriškė, šaukianti, kad karas baigėsi, reikia švęsti, dar labiau nuliūdino tremtinius, nes karas baigėsi ne jiems. O kilusi konfrontacija tarp lietuvių kareivių tik dar labiau sustiprino bejėgiškumo ir neteisybės jausmą.
„Vienoje stotyje šalia mūsų sustojo karo ligoninės traukinys, kuriame buvo ir lietuvių. Šie sužinoję, kad esame tautiečiai, išsiųsti į tremtį, užsipuolė savo karininkus: „Kaip taip gali būti, juk mes kovojame jūsų pusėje, dėl jūsų liejame kraują, o jūs tremiate niekuo dėtus mūsų tautiečius.“
Po šio konflikto mes buvome sugrūsti atgal į vagonus, kad daugiau nebendrautume, ir nuvežti tolyn“, – sudėtingos kelionės momentus prisiminė buvęs tremtinys.
Pasmerkti mirčiai
Nuvykusiuosius į Tadžikiją, Stalinabadą, dabartinę sostinę Dušanbė, pasitiko akmenų kruša. Tuo metu ten buvo apsistojusių daug žydų tautybės žmonių, kuriems buvo pasakyta, kad atvyks traukinys su vokiečių tremtiniais.
„Kai pasipylė akmenų kruša, visi lietuvių tremtiniai pradėjo giedoti lietuviškas dainas, taip parodydami, kad jie nėra vokiečiai. Tarp žydų tautybės žmonių nemažai buvo ir lietuvių, tad supratę, kad tai ne jų priešai, liovėsi mėtyti akmenis“, – pasakojo A.Štaudė. Vėliau ilga kelionė į patį karščiausią tašką – netoli Afganistano sienos, į kalnus, prie Vakšos upės. Lietuvių tremtinius ten pasitiko beprotiškas karštis, maliarija, badas, nuodingos gyvatės, besibraunančios į gyvenamuosius namukus, alinantis darbas medvilnės laukuose ir nuolat sėlinanti mirtis.
„Mūsų žmonės nebuvo įpratę prie tokio karščio, pavėsyje būdavo apie 30–40 laipsnių karščio, o ant saulės siekdavo ir daugiau kaip 50. Prasidėjo maliarijos epidemija, tad per kelias savaites išmirė ištisos šeimos. Daug jų mirė ir nuo bado. Kasdien susukę į paklodę palaidodavome po kelis“, – tragedijos mastą atskleidė A.Štaudė.
Neteko sesutės
Susirgus tėvams, visi keturi vaikai buvo išvežti į vaikų namus, o jų dokumentuose parašyta, kad tėvo jie neturi. Anot pašnekovo, vaikų namai juos išgelbėjo nuo bado ir mirties, tačiau jie prarado savo jauniausią seserį, kurios taip daugiau ir nebematė.
„Būdavo, kad mirdavo ištisos šeimos, nes neturėdavo ką valgyti. Vaikai ištindavo ir po kelių dienų mirdavo. Mūsų kaimynų du vaikus jau ištinusius išvežė į vaikų namus, bet nebespėjo, nes pakely jie mirė. Mums pasisekė šiuo atžvilgiu geriau, bet netekome jauniausios sesutės. Mes buvome jau vyresni, tad sugebėjome pasakyti, kas mūsų tėvai, o dar vystykluose, nė metukų neturinti jauniausia sesutė Regina dingo be žinios, tikriausiai ją kažkas įvaikino“, – spėlioja buvęs tremtinys.
Jis prisiminė, kad vietiniai turtingesni tadžikai siūlė motinai parduoti savo jauniausią dukrą, kad ją galėtų įsivaikinti kita šeima. Ten labai dievino šviesiaplaukius vaikus. Jų motyvas – vis tiek mirsite. Tačiau mama pareiškė, kad jeigu ir mirs, dukrelės neatiduos.
„Tėtis vėliau bandė jos ieškoti, važinėjo po vaikų namus, kreipėsi ir per vietos laikraščius, tačiau apie ją jokių žinių nebebuvo“, – pasakojo Arvydas. Jo mama vėliau prasitarė, kad jeigu ne tremtis, šeima būtų buvusi daug gausesnė, bet nė viena šeima nesiryžo ten gimdyti vaikų, nes reikėjo sukti galvą, kaip tuos pačius išmaitinti.
Išsigelbėjimas – vėžliai
Tėvai, kaip ir visi tremtiniai, dirbo nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro medvilnės plantacijose. Vietiniai tadžikai sakydavo, kad tai jų baltasis auksas: drabužiai kareiviams, parakas ir aliejus iš sėklų. Visi dirbantieji gaudavo po dubenėlį sriubos ir mažą paplotėlį, kuris atstodavo duoną. Daugiau maisto turėdavo prasimanyti patys.
„Pirmaisiais metais bandėme užsiauginti savų daržovių, tačiau ten niekas neaugo, nes per sūri buvo žemė. Netgi upės pakrantė keliais centimetrais storio buvo nuklota druska, o vandens iš šulinio gerti nebuvo įmanoma, nes per sūru. Buvo ir taip, kad vandenį gerdavome pasisėmę iš žemėje įspaustos gyvulio kanopos, perkošę jį per medžiagą. Vandenį teko neštis iš kalnų, nuo tirpstančių ledynų. Vienintelė mėsa – sausumos vėžliai, kuriuos mes, vaikai, gaudydavome. Jų kiautas buvo toks stiprus, kad užlipus ant jų galėdavo panešti vaiką. Daužydavome plaktuku, kol juos iš kiauto ištraukdavome“, – pasakojo A.Štaudė.
Vienas iš sunkią tremtį menančių daiktų jo namuose yra iš ten parsivežtas vėžlio kiautas. Nežinantiems šio eksponato istorijos tai atrodo kaip egzotiškas suvenyras, puošiantis namus, tačiau pačiam Arvydui jis primena, kad tai buvo jų išlikimo garantas – pagrindinis maisto šaltinis.
Daržovių ir vaisių gaudavo tarnaudami pas vietinius tadžikus ar parduodant vertingesnius iš gimtųjų namų atsivežtus daiktus.
„Visi kiek paaugę vaikai už arbūzą ar kitą vaisių tarnaudavome vietiniams. O tėvai pardavinėdavo savo baltus baltinius ir perlamutrines drabužių sagas, kurios ten atstodavo auksą. Vietinės tadžikės mėgdavo puoštis, bet nebūdavo su kuo, tad sagos buvo mainomos į vaisius. Viskas, kas blizga, ten buvo didžiausi papuošalai. O balti, nesulopyti marškiniai – kaip nauji, nors dėvimi ne pirmus metus“, – kalbėjo A.Štaudė.
Niekas nelaukė
Mirus Stalinui, sušvelnėjo ir tremtinių padėtis. Arvydo tėtis Jonas, kaip buvęs malūnininkas, įsidarbino vietiniame malūne, o po kelių metų su žmona Otilija ir dukrele Senta galėjo grįžti į gimtinę. O Arvydą ir dvejais metais vyresnį brolį Alfredą paėmė į armiją.
„Buvome tremtiniai, bet į kariuomenę vis tiek paėmė. Tarnavau Sibire, Krasnojarske, statybos batalione. Tadžikijoje nuolat alino karštis, o Sibire kentėjau nuo šalčio, tai vėliau atsiliepė ir sveikatai“, – pasakojo A.Štaudė.
Pirmieji į Panevėžį sugrįžo tėvai, tačiau namas Teatro gatvėje, kur gyveno visa šeima prieš tremtį, buvo užimtas. Jame gyveno rusų karininkas, tad tėvams su seserimi teko glaustis mažyčiame kambarėlyje. Vėliau iš kariuomenės parvyko ir abu broliai.
„Tėvai bijojo su tuo karininku ginčytis ir įrodinėti, kad tai jų namai, kad vėl nebūtų išvežti atgal į tremtį. Vėliau tam karininkui davė kitą butą ir tėvai atgavo savo namus“, – kalbėjo buvęs tremtinys.
Ilgus metus praleidęs tremtyje Arvydas grįžęs į Panevėžį kalbėjo su akcentu. Jis prisimena, kad vaikystėje, kai dar gyveno Panevėžyje, tėtis pykdavo, kad negali susikalbėti su savo vaikais, mat mama turėjo latviškų šaknų ir su tuo metu drauge gyvenusia močiute ir savo vaikais bendraudavusi latviškai, o tremtyje daugiausia bendraujama buvo rusiškai, tad grįžusiam į Lietuvą tas akcentas kartais pakišdavo koją.
Jo žmona Stasė, kilusi iš Traupio miestelio, buvusi partizanų ryšininkė, prisimena, kaip su siaubu žiūrėdavo į visus rusakalbius, tad ir Arvydas jai nepatiko.
„Susipažinome per draugų vestuves. Kai tik išgirdau, kad jis kalba su rusišku akcentu, iš karto pabėgau. Dar ir dabar man prieš akis stovi vaizdas, kai prie bažnyčios ar aikštėse guli suguldyti išniekinti partizanų kūnai, o jų motinos verčiamos atpažinti savo sūnus. Prisimenu ir bemieges naktis, kai kasnakt sulaukdavome svečių – ir partizanų, ir stribų. Ir tremtiniai vargo, ir mes, čia likę Lietuvoje. Bet po to draugas prasitarė, kad Arvydas visai ne rusas, o lietuvis tremtinys, tad kartu ir suėjome“, – pasakojo S.Štaudė.
Kovo 11-oji A. ir S. Štaudėms yra tikra džiaugsmo šventė, tarsi įprasminanti jų sudėtingo gyvenimo vargus.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
