Gyventojų nuomonių apklausos rodo, kad didžioji dalis lietuvių yra abejingi Kovo 11-ajai ir kitoms valstybinėms šventėms, tačiau vakar vykęs iškilmingas minėjimas neatrodė toks niūrus, kaip apklausų rezultatai.
Lietus neišbaidė
Su dainomis ir šokiais paminėta Kovo 11-oji, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventė, vainikavo Laisvės pavasario renginių maratoną.
Dargana ir šaltas vėjas neatbaidė patriotiškai nusiteikusių panevėžiečių ir Laisvės aikštė prie Savivaldybės nušvito vaivorykštės spalvomis: kas su vėliavomis, kas su spalvotais balionais, ant kurių iš tolo švietė užrašas „Aš myliu Lietuvą“, o kas su savo pačių pieštomis vėliavėlėmis, atskubėjo į vėliavos pakėlimo šventę prie Savivaldybės.
Sugiedojus Lietuvos himną ir iššovus tris salves už Lietuvą, jos žmones ir valstybingumą, miestiečius ir svečius pasveikino Panevėžio meras Vitalijus Satkevičius.
„Visos okupacijos dešimtmečius tauta svajojo apie laisvę, siekė nepriklausomo gyvenimo, meldėsi ir didis siekis buvo įgyvendintas 1991 m. kovo 11-ąją. Siekis pažymėtas ginkluotų kovų, partizanų pralietu krauju, sovietiniuose lageriuose ir kalėjimuose žuvusiųjų kančiomis, motinų ašaromis ir maldomis. Didžiulės kančių aukos leido vėl ištarti: „Mūsų Lietuva yra laisva ir nepriklausoma“. Meilė mūsų tėvynei nė kiek nesumažėjo per 22-ejus metus. Didžioji tautos ir visuomenės dalis yra mąstanti apie valstybės interesus. Tikiu, kad sutelkę jėgas sulauksime ir ekonomikos atgimimo pavasario“, – kalbėjo V.Satkevičius.
Tradiciškai Nepriklausomybės atkūrimo dienos renginiuose miestiečius sveikinantis Jo Ekscelencija vyskupas Jonas Kauneckas visus ragino melstis.
„Prisiminiau žymaus poeto Vytauto Mačernio žodžius, kuriais norėčiau ir jus pasveikinti: „Tautiečiai, melskitės į šv. Kazimierą, kuris kelis kartus išvedė lietuvių tautą į pergalę“, – paragino J.Kauneckas.
Po iškilmingos ceremonijos miesto galvos spaudė panevėžiečiams rankas, sveikindami su valstybine laisvės diena, o Panevėžio pučiamųjų orkestras „Garsas“ ir jungtinė gimnazijų liaudiškų šokių grupė kėlė miestiečių nuotaiką ir pasididžiavimą savo šalimi.
Neturime tradicijų
Galime džiaugtis, kad į valstybinių švenčių minėjimus susirenka ir vis daugiau jaunosios kartos atstovų, tačiau turime ir pripažinti, kad tokio masiškumo, koks buvo Sąjūdžio laikais, tikriausiai jau nebesulauksime. O kad valstybinės šventės gali tapti ir kiekvienos šeimos švente, rodo ir netolimų šalių pavyzdžiai: airiai savo Šv. Patriko dienos ar amerikiečiai Liepos 4-osios neįsivaizduoja be fejerverkų, rengiamų paradų, karnavalų ir šeimų susiėjimų prie bendro stalo. Deja, lietuviams visos valstybinės šventės yra geriausiu atveju apsilankymas minėjime ar renginyje.
Daugelis kalbintų panevėžiečių prasitarė, kad šios dienos nešvenčia, o kodėl, atsakymo aiškaus neturėjo.
„Valstybinių švenčių mūsų šeima nešvenčia, tiesiog neturime tokių tradicijų, Kalėdų šventes, Velykas, Motinos dieną, įvairias kitas šventes švenčiame, bet valstybinių tikrai ne. Nežinau, o ko ten eiti – politikų kalbų pasiklausyti? Ir per televiziją užtenka“, – kalbėjo pardavėja dirbanti Angelė.
Aptarnavimo srityje dirbanti Rima prasitarė, kad jos šeimoje ši šventė taip pat nešvenčiama, nes ji kažkodėl asocijuojasi su valdžia, kuriai negaili priekaištų, nors jos prasmę ir istoriją žinantys gerai.
„Niekada nepagalvojau, kodėl mūsų šeima nešvenčia nei Vasario 16-osios, nei Kovo 11-osios. Gal kad tradicijų dar neturime. Bet Valentino diena prigijo, nors ir labai nesena.
Visos tos valstybinės šventės man labai jau valdiškos, jei ne nuolat prieš šventes sklindantys raginimai iškelti vėliavą ir gąsdinimai nubausti, jeigu to nepadarysime, tai vargu ar jas taip masiškai keltų. Dabar visos kalbos apie valdžią žmones tik suerzina, nes valdžia dirba tik sau, o ne žmonėms, tad tegu ji ir švenčia visas valstybines šventes“, – mano Rima.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
