D. Jakniūnaitė.
Prezidentė, Seimo pirmininkė, krašto apsaugos ministrė, finansų ministrė – Lietuva iki šiol dar niekada nebuvo turėjusi tiek moterų, užimančių tokius svarbius politinius postus. Didžiuotis verčiąs faktas? Atsitiktinumas? Laikinas reiškinys? O gal visuomenėje vyksta kokie nors pokyčiai?
Neabejotinai, ryškesnių moterų iškilumu Lietuvos politikoje jau kokius trejus ketverius metus galime džiaugtis. Ypač dėl to, kad tai dar ne greitai pasikartos. Bet apie tai – komentaro pabaigoje. Iš pradžių kitoks klausimas – kodėl džiaugiamės ar bent jau pastebime kaip ypatingą reiškinį, jog štai turime politikių lyderių?
Ar tik ne dėl to, kad tai toks neįprastas reiškinys, dėl kurio ir reikia stebėtis? Ar ne dėl to, kad politika šiaip jau ne moters sritis? Kad moteris per daug tyra, nekalta ir nesutverta tokiam darbui, kuriame reikia daug ką aukoti? Arba atvirkščiai – netinkama, nes neturi tų racionalių, strateginių, tvirtų savybių, kurių, atrodo, taip reikia politikoje? Atsakymų rastume įvairių, bet pradžioje užtenka pripažinti, kad vien jau stebėjimasis moterų sustiprėjimu ar jų nebuvimu politikoje rodo – mes nevertiname moterų ir vyrų vienodai, nes jų padėtis ir galimybės kažkaip esmingai skiriasi.
Tas skirtumas ryškėja bandant suprasti, kodėl kaip tik dabar, prieš pastaruosius kelerius metus, Lietuvoje bent jau kai kurias politikos sritis pradėjo valdyti moterys?
Pirmas natūralus ir dažnai teiktas atsakymas: mūsų visuomenė iš tiesų keičiasi ir yra pribrendusi įsivaizduoti ir prezidentę, ir ministrę, ir Seimo narę. Nei „lubų“, nei apribojimų nėra, reikia tik pačių moterų pasiryžimo. Jeigu šio per mažai, tai jau pačių moterų pasirinkimas. Problemos arba nėra, arba jau nebėra.
Tačiau pabandykime įsivaizduoti daugiau – pusę Seimo ir Vyriausybės narių sudaro moterys, turime generalinę prokurorę, Konstitucinio Teismo pirmininkę. Kodėl vaizdas atrodo neįtikėtinas? Dėl to, kad maždaug čia ir baigiasi mūsų vaizduotė. Vizija atrodo keista, netgi pavojinga, per daug „skandinaviška“.
Tačiau pabandykime įsivaizduoti daugiau – pusę Seimo ir Vyriausybės narių sudaro moterys, turime generalinę prokurorę, Konstitucinio Teismo pirmininkę. Kodėl vaizdas atrodo neįtikėtinas?
Nepatogumas kyla ir iš to, kad kartu su ryškiomis politikėmis lygiai tuos pačius kelerius metus vis intensyviau palaikomas archajiškas šeimos ir moters vietos joje supratimas. Kai net ir ne marginalūs politikai leidžia sau kalbėti apie vienintelę moters funkciją visuomenėje, kai bandoma atgaivinti diskusijas, kad pati moteris negali spręsti, ką daryti su savo kūnu. Pagaliau, tai, jog moterys vis dar uždirba penktadaliu mažiau užimdamos tas pačias pareigas beveik visose srityse, neleidžia nors kiek rimčiau pradėti diskutuoti apie įvykusią ar vykstančią pažangą.
Kartais mūsų politikių iškilimą mėgstama sieti su krize. Jos kantresnės, atkaklesnės, problemų sprendėjos, kai niekas nebenori tikrai ir nuosekliai dirbti. Atrodo, tokia nuomonė iš tiesų slepia kitą, rimtesnį pastebėjimą – moterų iškilimą į svarbesnius postus lemia politinės veiklos nepopuliarumas.
Kitaip tariant, kinta ne požiūris į moteris, kinta požiūris į politiką. Politika nėra prestižinė, simboliškai pelninga sritis, į kurią veržtųsi gabiausi ir ryžtingiausi vyrai, dėl to ir atvėrė duris gabiausioms ir ryžtingiausioms moterims.
Politika gal ir nėra blogiausiai apmokama veikla, tačiau ja užsiimti tikrai nėra daugelio paauglių svajonė ir mažai tėvų norėtų savo atžalas matyti ten. Politikai yra nepopuliariausi visuomenės veikėjai, Seimas – tarp daugiausia kritikuojamų ir mažiausiai pagarbos nusipelnančių institucijų. Gaji nuostata, kad politikai galvoja tik apie save ir savo kišenę.
Šioje situacijoje neatsitiktinai prezidento ir finansų ministro postus užima dvi „nepolitikės“, laikomos dalykiškomis savo srities žinovėmis, gavusios savo pareigas, nes nebuvo kitų politikų (vyrų), galinčių užimti šias pareigas. Žinoma, būta ir kitų lemtingų veiksnių, tačiau tenka pripažinti – konkurencijos nebuvo, o kas būtų, jei būtų buvusi? Seimo pirmininkė irgi gavo vietą po prieš tai trumpai savo pareigose buvusio Arūno Valinsko, skandalingai negalėjusio susidoroti su savo darbu. Taigi – kiek sutirštinant – galima sakyti, kad ne moterys įsitvirtina Lietuvos politikoje, o tiesiog politika nebedomina jos vertų vyrų.
Ekonominei socialinei situacijai gerėjant, o ji anksčiau ar vėliau pradės gerėti, valdyti vėl taps paprasčiau, bus lengviau dalyti pažadus ir žavėti. Ar tikrai manote, kad tada viskas nesugrįš į savo vėžes? Kelios moterys viršuje nekeičia moterų vietos politikoje, kai į kasdienę politiką neįsitraukia daugiau moterų. Kaip nekeičia situacijos ir tai, kad iš 26 Seimo narių moterų tik viena artikuliuotai kalba apie moteris ir jų padėtį visuomenėje bei būtinybę kažką keisti, o kalbos apie ekonominę lyčių lygybę ir smurto prevenciją namuose tampa kone feministinio kalbėjimo išraiška. Taigi net ir daugiau moterų politikoje nieko nepakeis, jei nesikeis moters ir jos vaidmens visuomenėje suvokimas ir pačių moterų suvokimas apie savo vaidmenį politikoje.
____________________
Dr. Dovilė Jakniūnaitė yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė
