S. Johnsonas.
Vienas iš pagrindinių bet kokios veikiančios teisinės sistemos principų yra toks: teisėjui negalima meluoti ar padirbinėti teismui pateikiamų dokumentų. Jei tai padarysite, atsidursite kalėjime. Duoto žodžio sakyti tiesą sulaužymas yra melaginga priesaika, o dokumentų padirbinėjimas yra ir melaginga priesaika, ir sukčiavimas.
Tai yra rimti kriminaliniai nusižengimai. Tačiau akivaizdu, kad ne tada, kai dirbama Amerikos finansų sistemos šerdyje. Priešingai, ten pagrindiniams asmenims, regis, yra gerai atlyginama už jų nusikaltimus.
Kaip kad aiškina Dennisas Kelleheris iš kovotojų už skaidrią finansų sistemą grupės „Better Markets“, susitarimas dėl „automatinio pasirašinėjimo“, kai bankų darbuotojai dokumentus pasirašinėjo „aklai“ (angl. „robo–signing“), kuriame penki dideli bankai „išsprendė“ savo teisinės atsakomybės dėl nesąžiningo būstų pardavimo varžytinėse problemą, yra visiška išdavystė, naudinga finansų pramonei.
Visų pirma, šiame reikale niekas rimtai nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kitaip tariant, niekas nebus apkaltintas dėl sunkaus nusikaltimo padarymo ir neatsidurs kalėjime. Tai būtų vienintelė poveikio priemonė, kuri galėtų padaryti įtakos bankų vadovų paskatoms.
Netgi žodžiai ir terminai, naudojami diskusijose, yra neteisingi. D. Kelleheris, ilgą privataus ir viešojo sektoriaus bylų praktiką turintis teisininkas, sako taip: „automatinis pasirašinėjimas yra didžiulė, sisteminė, nesąžininga baudžiamoji veikla“. Jis atkreipia dėmesį, kad mes tokią veiklą galėtume tiesiog vadinti „melavimu, apgaudinėjimu ir vogimu“.
Antra, civilinė atsakomybė šiame susitarime – baudos forma – yra labai maža, palyginti su įsitraukusių bendrovių dydžiu. Vienas geriausių šį reikalą nagrinėjančių žurnalistų Shahienas Nasiripouras padėtį apibūdina santūriai: „Nei vienas iš penkių skolintojų nepasakė, kad dėl šio susitarimo tikisi patirti išlaidų“.
Retais atvejais, kai baudos būna paskiriamos konkretiems asmenims, didžiausią jų dalį arba apmoka draudikai, arba, palyginti su atlyginimais, kuriuos jie susigriebė vykdydami nusikalstamą veiklą, būna juokingai mažos.
Kitaip tariant, iš bankų požiūrio taško, bauda yra menkavertė. Daugeliu atvejų tokios baudos būna mokamos iš bendrovių akcininkų, o ne jų vadovų ar valdybos narių (iš kurių visi yra apsidraudę) kišenių.
Retais atvejais, kai baudos būna paskiriamos konkretiems asmenims, didžiausią jų dalį arba apmoka draudikai, arba, palyginti su atlyginimais, kuriuos jie susigriebė vykdydami nusikalstamą veiklą, būna juokingai mažos. Kartais pasitaiko abu dalykai kartu.
Lyg to nepakaktų, pranešama, kad bankai galės naudotis būsto paskolų vertės nurašymui skirtais vyriausybės pinigais. Tai reiškia, kad jiems bus įduoti pinigai jų pačių nereikšmingoms baudoms apmokėti.
JAV prezidento Baracko Obamos administracija sunkiai vargo garsindama maždaug 20 milijardų JAV dolerių vertės susitarimą su bankais, neva turėsiantį didelės įtakos būsto rinkai. Tačiau tai yra netiesa.
D. Kelleheris atkreipia dėmesį, kad JAV yra apie 10 milijonų namų, kurių rinkos vertė mažesnė nei išduota paskola. „Dvidešimt milijardų JAV dolerių nieko nepakeičia: tai yra finansinės naštos palengvinimas 20 tūkstančių JAV dolerių vienam milijonui namų“, – teigia jis.
Tiesą sakant, B. Obamos administracijos susitarimas su būsto paskolas išdavusiais bankais yra jos visos prastos su finansų sektoriumi susijusios politikos tęsinys.
Tai yra sunkiai suprantama. Kodėl administracija šiomis aplinkybėmis ir toliau turėtų nertis iš kailio bei išlikti atlaidi pagrindiniams bankininkams? Aš asmeniškai netikiu, kad administracijos nusistatymą lėmė kokia nors korupcijos forma – mokėjimai asmenims ar net rinkimų kampanijoms. Be to, šiuo atveju net neatrodo, kad tai būtų stambių finansų įmonių lobizmo įtakos išraiška.
Ši lobistų galia tikrai paaiškina, kodėl 2010 metais priimta vadinamoji Doddo–Franko finansinė reforma nebuvo griežtesnė, ir kodėl šiuo metu kyla tiek daug pasipriešinimo veiksmingam šių nuostatų įgyvendinimui. Pavyzdžiui, dabar vyksta arši kova dėl vadinamosios „Volckerio taisyklės“, kuri apribotų didžiausių bankų prekybą savo sąskaita. Tačiau nusikalstama paskolas išdavusių bankų veikla yra kitas reikalas.
Iš tikrųjų, šio būsto paskolų susitarimo esmėje slypi sisteminis įstatymų laužymas iš pagrindų – priesaikos laužymas ir sukčiavimas visos ekonomikos mastu.
Teisingumo departamentas neabejotinai turi visus įgaliojimus už šiuos įtariamus nusikaltimus pilnai patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau aukščiausi JAV teisėsaugos pareigūnai nuolatos – o dabar ir visiškai – pasitraukė iš šio reikalo sprendimo.
Pagrindinis administracijos nuolaidžiavimo rimtam pažeidinėjimui motyvas akivaizdžiai yra baimė sulaukti pasekmių, jeigu bus imtasi griežtų priemonių prieš atskirus bankininkus. Ir galbūt, žinant įvykių centre atsidūrusių bankų nepaprastą dydį palyginti su ekonomika, pareigūnai bijo ne be reikalo.
Tiesą sakant, šitie bankai dabar yra didesni nei buvo prieš krizę. Be to, kaip Jamesas Kwakas ir aš išsamiai aprašėme savo knygoje „Trylika bankininkų“, jie yra daug didesni nei buvo prieš 20 metų.
Aukščiausi bankų vadovai nori uždirbti daug pinigų. Jie taip pat nori nepatekti į kalėjimą. Politikai gali skųstis ir dūsauti kiek nori, bet be realios skurdo ir galimybės atsidurti už grotų grėsmės bankininkai neturi priežasčių laikytis įstatymų.
Jiems viskas yra verslas, o viešojoje politikoje galima mulkinti lygiai taip pat lengvai, kaip ir atskiruose paskolų susitarimuose.
Šiandien bankų vadovams siunčiama žinia yra paprasta: sukurk savo kiek įmanoma didesnį banką, o tada toliau auk. Jeigu pavyks tapti pakankamai dideliu, tu ir tavo darbuotojai yra ne tik per dideli, kad žlugtų, bet ir per dideli atsidurti už grotų.
B. Obamos administracija visus kitus privertė tapti mulkiais.
____________________
Simonas Johnsonas yra buvęs vyriausiasis TVF ekonomistas, vienas iš įtakingo ekonomikos tinklaraščio BaselineScenario.com įkūrėjų, „МIT Sloan“ vadybos mokyklos profesorius, Petersono tarptautinės ekonomikos instituto tarybos narys ir, kartu su Jamesu Kwaku, knygos „Trylika bankininkų“ autorius
