Kūrybiškiausios knygos apdovanojimą D. Kajokas atsiims minint Kovo 11-ąją.
Kūrybiškiausios pernykštės knygos „Kurčiam asiliukui“ autorius Donaldas Kajokas kuo ramiausiai sako: „Poezija nuo manęs jau atstojo. Nežinau tik – visam laikui ar ne“. Kiekvieną silpnesnį žodį iš teksto braukiantis poetas visą savo kūrybos kelią vadovaujasi principu: kuo mažiau ženklų, tuo daugiau pasakyta. Gerą tekstą, anot D. Kajoko, išduos ne žodžių gausa, o jo energetika – skaitant jausies taip, lyg pirštus sukišęs į elektros lizdą.
–Kiek svarbus ir malonus Jums kūrybiškiausios metų knygos apdovanojimas?
–Labai malonus. Jis rodo pasitikėjimą mano darbais, tuo ką darau, gal ir pačiu manimi. Kita vertus, buvo šiek tiek netikėta, kad buvo išrinkta mano knyga. Netikėta dėl to, kad šiek tiek nesuprantu kai kurių kriterijų, pagal kuriuos renkama. Nebūtinai šitos komisijos (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto – aut. past.), kalbu apskritai. Juoba čia toks keistas daiktas – kūrybiškiausia knyga. Tai labai plati sąvoka į kurią gali patekti kone kiekviena knyga, bent iš jau iš to dvyliktuko. Juk gali būti rezultatyvus kūrybiškumas, kuris tiesiog nespigina akių, o virsta teksto kokybe. Ir gali būti naujoviškas kūrybiškumas, labiau eksperimentinis.
Šiuo atveju, manau, kad buvo pasirinktas ne eksperimentinis, o tas, kuris ne tiek akis bado. Jei kalbant tarp tų dvylikos kūrinių, tai buvo nemažai ir eksperimentinio kūrybiškumo. Svarsčiau, kokią plotmę pasirinks komisija ir šiemet ji buvo palanki man.
–O kieno, skaitytojų ar literatūros profesionalų, įvertinimas Jums malonesnis?
–Malonu ir tada, ir tada. Bet čia aš geriau atsakyčiau metaforiškai. Guli brangakmenis, o šalia jo – labiau blizgantis stikliukas. Vidutinis skaitytojas paprastai griebs tą stikliuką, kuris gražiai blizga. O profesionalai – tikri juvelyrai, jų jau neapgausi su stikliuku.
–Kaip pats apibrėžtumėte kūrybiškumą?
–Jeigu tekstas yra energetiškai įkrautas, tai prie jo prisilietus, būna tas pats kaip pirštus sukišus į elektros lizdą. Tokio efekto niekaip nepasieksi nebūdamas kūrybiškoj būsenoj.
–Kurčią asiliuką „pasiskolinote“ iš Horacijaus sentencijos surdo asello fabellam narrare – (liet. kurčiam asiliukui pasakėlę sekti). Viename interviu paaiškinote, kad tai reiškia tuščiai taukšti, nes asiliukas kurčias. Ir pridūrėte: „Dabar poezija žmonės ne itin domisi, jeigu tavo knygas skaito koks tūkstantis per visą Lietuvą, būtų maksimumas. Todėl ir pasakėlė tokia“. Kartais jaučiatės lyg rašytumėte eiles kurtiems asiliukams?
–Kai manęs paklausia dėl pavadinimo, aš vis mykiu, mykiu. Manau, kad reikėtų man vis dėlto plačiau paaiškinti, ką aš norėjau tuo pasakyti. Kai žmonės kalba kokiom nors sudėtingom temom (gali būti politinės, ekonominės ar kokios kitos), pasidaro svarbios kažkokios sąvokos – aš suprantu tą pačią sąvoką taip, o tu taip. Žmogus pradeda neįsileisti pašnekovo į savo vidinę teritoriją, nes jis kažką kitaip supranta. Prasideda labai daug beprasmiškų kalbų, pradingsta logiškumas, atsiranda daugiau metaforų. Pradedama kabinėtis – o ką tu tuo norėjai pasakyti? Tada gija pametama, atsiranda kurčio asiliuko kalbėjimas kurčiam asiliukui. Bet man atrodo, kad tas beprasmiškas kalbėjimas būtų dar didesnė beprasmybė, jei atsisakytume noro sekti tas pasakėles. Taip, daugelis mūsų kalbų yra beprasmiškos, tačiau vis tiek reikia šnekėtis.
Knygos nugarėlėje yra toks tekstas. Dalyje jo sutinkama su Horacijumi, kad nėra prasmės tuščiai aušinti burną. Tačiau ten sakoma – ir vis dėlto. Tebūnie. Būtent. Šnekėtis reikia.
Iliustruodama D. Kajoko poezijos knygą, J. Stauskaitė parašė „Kultūros baruose“ išspaudintą dienoraštį „Dešimt dienų tylos su Kajoku“.
–Savo kūryboje Jūs ir nedaugžodžiaujate. Kaip išmokote minimalistinio kalbėjimo, bet maksimalios reikšmės perteikimo? Šis gebėjimas Jums įgimtas ar įgytas?
–Kažkada dar tik pradėdamas rašyti, susikūriau gero stiliaus darbinį modelį, kuris skambėtų maždaug taip: geras stilius tai – gebėjimas pasakyti informaciją, tuo pačiu ir meninę, vartojant kuo mažiau ženklų. Jeigu pamatai, kad ta informacija ir jos energetika išbraukus kažkokį žodį jau ima silpt, vadinasi, nebrauk. Nesilpsta – dar brauk. Tada atsiranda minimalizmas – kuo mažiau ženklų ir kuo daugiau pasakyta. Šito turbūt ir sąmoningai mano siekiama, bet gal kažkur slypi ir charakteryje, prigimtyje.
–Jūsų eilėraščiuose dažnai minimas nakties laikas – pusė keturių. Galbūt poeziją kuriate naktimis? Ar eilės Jums pilasi ir dieną parke ant suoliuko? Kokiomis aplinkybėmis esate kūrybiškiausias?
–Kai buvau jaunas, maždaug iki trisdešimties metų, daugiausiai kurdavau naktimis, o paskui kažkas apsivertė manyje ir dabar man kūrybiškiausias laikas – vėlyvas rytas. Gal tai įvyko todėl, kad atsirado galimybių skirti daugiau laiko kūrybai, o ne vogti laiką iš tarnybų ir tada tik naktimis ja užsiimti.
Rašau visada namie. Tyloje, be muzikų (nors žiūrint kokį tekstą, jei mažiau svarbų, tai gali ir koks nors muzikinis fonas būti). Man reikia ramumos, geriausiai kai niekas netrukdo ir į kambarį – mano celę neužeina. O kitur, beje, negaliu rašyt. Kažkada mėnesį buvau Švedijoje. Dvi savaites turėjau pratintis prie savo kambario, kol kažkas panašaus į kūrybinę būseną atsitiko.
–Jūsų knygą „Kurčiam asiliukui“ iliustruoja grafikės Jūratės Stauskaitės piešiniai, kurie atrodo lyg Jūsų eilėraščių tąsa. Ar knygos apipavidalinimas buvo Jūsų bendra idėja?
–Man labai patiko knygos apipavidalinimas. Ir jis buvo pastebėtas, pateko į gražiausiai išleistų knygų trejetuką, penketuką ar kažką panašaus. Malonu, kad buvo atkreiptas dėmesys ir į knygos drabužėlius. Esu labai dėkingas J. Stauskaitei ir Romui Orantui. Jie dirbo su užsidegimu ir meile.
O buvo taip… Man kažkada paskambino Jūratė ir sako, kad norėtų iliustruoti mano poeziją. Klausia, gal turite? Atsakiau, kad jau paruošęs knygą. Atsimenu ji buvo išvykusi į Palangą dešimčiai dienų, ten rašė dienoraštį, vėliau publikuotą „Kultūros baruose“. Jame ji atskleidė, kaip jaukinosi tą knygą, žinojo, kad jokio asiliuko tikrai nepieš. Buvo matyti, kad ir jai tas darbas yra kažkuo išskirtinis.
–Ir šioje Jūsų lyrikos knygoje išlaikoma ir jaučiama Rytų įtaka: eilėraščiai kone meditaciniai, fragmentiški, lakoniški, primenantys japonų haiku. Kokioje stadijoje šiuo metu yra Jūsų interesas Rytams?
– Rytais domiuosi jau labai seniai. Kuo daugiau jais domiesi, tuo puikiau supranti, kas, pavyzdžiui, yra krikščionybė, apie ką rašo Biblija. Pamatai, kad Rytų mintis puikiai susiliečia su krikščioniškąja, net ir su baltiškosios religijos mintimi. Tarp daugelio tikėjimų išvis nėra esminių skirtumų – yra tik tam tikri bažnyčių, teologų skirtumai. Vis stovim ant vieno pagrindo. Regis šv. Augustinas yra pasakęs, kad tarp krikščionių nėra tokių sienų, kurios siektų dangų. Aš norėčiau praplėsti šitą mintį – ir tarp atskirų tikėjimų ar tikinčiųjų irgi tokių sienų nėra.
–Kokį Jūsų kūrybos rezultatą išvysime artimiausioje ateityje? Kas tai bus – poezija ar proza?
–Šiemet turėtų pasirodyti romanas, kuris vadinasi „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Šiuo metu jį baiginėju. Kol kas poezija nuo manęs atstojo. Nežinau tik – visam laikui ar ne.
Vienas yra skaičius du
(Dykinėtojo murmelė)
vienas yra skaičius du
yra skaičius trys yra skaičius
keturi ir visi kiti yra skaičiai
o tas kur po jų – jau ne skaičius
va juo, asiliuk,
visą mielą gyvenimą
ir skaičiuoju
varnas
