Atsitraukusi krizės banga paliko nuolaužų, kurias reikės rinkti dar bent porą metų. Tai – didelis nedarbo lygis ir jį lydintis didelis ilgalaikių bedarbių skaičius.
Prieš beveik dvejus metus – 2010 m. antrąjį ketvirtį – nedarbo lygis pasiekė piką ir po to pradėjo mažėti. Mat tuo metu po truputį jau taisėsi situacija šalies ūkyje. Iš pradžių eksportas trūktelėjo į priekį visą šalies ekonomikos vežimą, po kurio laiko atsigavo ir vartojimas.
Tačiau praėjusių metų pabaigoje Lietuvos ekonomika pradėjo augti lėčiau taip atidėdama ir bedarbių viltis įsidarbinti. Lietuvos bankas neseniai pablogino šių metų prognozes – dabar tikimasi, kad nedarbo lygis šiemet sumažės iki 14,2 proc. (pernai siekė 15,4 proc.). Lapkričio mėnesį Lietuvos banko analitikai prognozavo, kad šiemet nedarbas sumažės iki 13,6 proc.
Lėčiau mažėjant nedarbui neigiamas pasekmes jaučia ir dirbantys gyventojai – jų algos didėja lėčiau. Tiksliau, algos realiai mažėja, nes infliacija pernai viršijo atlyginimų prieaugį. Panaši tendencija greičiausiai išliks ir šiemet. Vidutinį darbo užmokestį į viršų kilstelėtų sprendimas didinti minimalią algą. Gali būti, kad Vyriausybė prieš rinkimus pamalonins mažiausiai uždirbančiuosius ir minimalią algą nuo metų vidurio padidins, pavyzdžiui, 100 litų. Vis dėlto net ir pradėjus sparčiau augti ekonomikai nedarbo problema taip greitai neišsispręs. Tai rodo ir 1998 m. Rusijos krizės pavyzdys, kurios neigiamas poveikis Lietuvai buvo kur kas švelnesnis nei pastarosios krizės. Tada bedarbių skaičius taip pat buvo priartėjęs prie 300 tūkst., o iki pat 2004 m. pradžios svyravo apie 200 tūkst.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą nedarbas pradėjo labai sparčiai mažėti – prie to prisidėjo ir sparti ūkio plėtra, ir emigracija. Tik 2005 m. pabaigoje pradėjo pastebimai mažėti ilgalaikių bedarbių dalis – iki tol daugiau nei pusė bedarbių neturėjo darbo 12 mėnesių ir ilgiau. Ilgalaikių bedarbių dalis išaugo būtent po Rusijos krizės.
Tai reiškia, kad net ir sukūrę naujų darbo vietų darbdaviai turėdavo nedidelį pasirinkimą, ką pasodinti į šią vietą. Mat ilgalaikiai bedarbiai neretai būna praradę kvalifikaciją arba apskritai jos neturi. Taigi nors bedarbių gretos gerokai viršija 200 tūkst., darbdaviai realiai gali rinktis iš perpus mažesnio skaičiaus.
Ilgalaikių bedarbių problema šį kartą gali būti dar opesnė nei praėjusį dešimtmetį. Mat emigrantų pamėgtose šalyse – Didžiojoje Britanijoje ar Airijoje – sąlygos įsidarbinti nebėra tokios patrauklios. Nekilnojamojo turto ir statybų burbulo, kuris prieš penkerius šešerius metus susiurbė nemažą dalį bedarbių, bent jau artimiausiais metais nesitikima. Kitaip tariant, problema savaime neišsispręs.
O jeigu nebus sprendžiama, ji tik didės. Mat kuo ilgiau žmonės nesusiras darbo, tuo vis sunkiau jiems bus tai padaryti. Praėjusiais metais ilgalaikių bedarbių dalis išaugo. Pavyzdžiui, trečiąjį ketvirtį šalyje buvo 129,5 tūkst. žmonių, nerandančių darbo metus ir ilgiau. 2010 m. tą patį laikotarpį ilgalaikių bedarbių buvo 123,1 tūkst. Tuo tarpu bendras bedarbių skaičius per tą patį laikotarpį sumažėjo nuo 292 tūkst. iki maždaug 240 tūkst. Paskutinį metų ketvirtį bedarbių buvo 222,1 tūkst. (ilgalaikių bedarbių skaičius paskutinį 2011 m. ketvirtį dar nėra paskelbtas).
Banko „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas atkreipia dėmesį, kad ilgalaikių bedarbių skaičius išaugo dėl struktūrinių ekonomikos pokyčių. Prieš ekonomikos nuosmukį Lietuvoje statybos sektorius augo milžiniškais tempais, tačiau jam žlugus praktiškai kas antras 2008–2009 m. darbo netekęs žmogus buvo statybininkas ar šios srities darbininkas.
„Šiems žmonėms persikvalifikuoti ir susirasti darbą kitame sektoriuje, pavyzdžiui, paslaugų, yra pakankamai sudėtinga. O statybos sektorius neatsigaus taip greitai. Po nuosmukio greičiausiai atsigauna eksportas, paskui vidaus vartojimas, o statybos sektorius – vėliausiai. Buvusiems statybų verslo darbininkams būtų lengviausia susirasti darbą pramonės įmonėse, žemės ūkyje ar transporto sektoriuje. Tačiau žemės ūkio darbuotojų skaičius apskritai turi tendenciją mažėti, o pramonė nekuria pakankamai darbo vietų. Tokio pramonės pakilimo, kaip Lenkijoje ar Slovakijoje, Lietuvoje, deja, nėra“, – sako Ž. Mauricas.
