Visų dėmesio centre.
„Snoro“ žlugimas užminė galybę mįslių, o svarbiausias jų teisėsauga ir politikai narplios ne vieną mėnesį ir net ne vienus metus. IQ ekonomikos redaktorius Mantas Dubauskas atsakymų į „Snoro“ mįsles ieško ką tik pasirodžiusioje knygoje „Snoras“ žaliems: kaip pradanginti milijardą“.
Šiame straipsnyje – sutrumpinti atsakymai į 10 klausimų, susijusių su „Snoru“, kurie plačiau aptariami naujojoje knygoje.
Kada reikalai ėmė blogėti?
„Snoro“ veikla nuo pat įkūrimo buvo gana rizikinga. Mažiausiai kartą bankas jau buvo netoli liepto galo, kai vos nežlugo po Rusijos krizės. „Snoras“ daug investuodavo į Rusijos vyriausybės vertybinius popierius – tuo metu tai buvo labai pelninga veikla. Tačiau kai valstybė 1998 m. neišpirko vertybinių popierių, paties „Snoro“ popieriai tapo labai prasti.
Tada į „Snorą“ atėjo nauji akcininkai su Aleksandru Glikladu priešakyje. Spėjama, kad jie buvo susiję su didžiaisiais „Snoro“ kreditoriais, o jų užduotis buvo pastatyti banką ant kojų, kad kreditoriai atgautų savo pinigus. Ankstesni akcininkai – Gevorkas Kremeris, Vasilijus Kislychas ir Sergejus Klimukas – iš banko pasitraukė. Sunku pasakyti, kada „Snoro“ istorijoje įvyko lemtingas posūkis ir bankas ėmė grimzti į dugną, iš kurio nebeišsikapstė. Tai galėjo būti 2007 m., kai tuometis didžiausias akcininkas Vladimiras Antonovas pasinėrė į automobilių verslo pasaulį. Arba 2009 m. – yra duomenų, kad tuomet prasidėjo neskaidrios operacijos su vertybiniais popieriais. Bet tai galėjo būti daroma ir anksčiau, tik galbūt sandorius pavykdavo užmaskuoti.
Ar ruoštasi žlugimui?
Greičiausiai ne. „Snoras“ savo gyvenimą baigė taip ir nesulaukęs jubiliejaus – dvidešimtojo gimtadienio. O jį jau buvo planuojama triukšmingai paminėti. Be įprasto tokiems atvejams vakarėlio, ketinta gimtadienio proga pristatyti naują banko prekės ženklą – jis buvo baigiamas kurti. Taip pat buvo numatyta ateityje susijungti su bankui priklausančiu „Latvijas Krājbanka“. Su naujuoju „Snoro“ logotipu buvo kuriamas ir jungtinis prekės ženklas: SLKB („Snoras Latvijas Krājbanka“).
Neaišku, kiek laiko būtų užtrukę gauti priežiūros institucijų leidimus susijungti ir ar apskritai būtų pavykę juos gauti, tačiau ir be oficialaus leidimo „Snoras“ ir „Latvijas Krājbanka“ būtų pradėję bendru prekės ženklu pristatyti save kaip vieną regioninį banką. Buvo pasamdyta ir konsultantų, kurie vertino galimybes sujungti abu bankus, detaliai tyrė, kokią naudą jungtinis bankas gautų iš sinergijos.
Pakeitęs prekės ženklą „Snoras“ planavo užimti didesnę verslo klientų rinkos dalį. Tam būtų buvęs gana palankus metas – didieji bankai atsargiau vertino riziką, tad rinkoje buvo nemažai įmonių, negavusių paskolos, todėl nusivylusių didžiaisiais bankais. Pasiūlęs paskolą „Snoras“ būtų išplėtęs savo verslo klientų ratą.
300 – manoma, kad tiek mln. litų „Snoras“ buvo paskolinęs V. Antonovui, R. Baranauskui arba su jais susijusiems asmenims.
Taip pat turėjo atsirasti du nauji prekės ženklai: „Snoras Express“ – skirtas nedidelėms paskoloms teikti, kitoms operacijoms greitai atlikti; „Snoras House Bank“ – skirtas turtingesniems fiziniams asmenims, smulkioms ir vidutinėms įmonėms bei korporacijoms.
Šie banko planai tik patvirtina, kad akcininkai tikėjosi sėkmingai tęsti veiklą ir apie jokį nacionalizavimą ar bankrotą nemąstė. Kad ir kokia buvo tikroji „Snoro“ padėtis, savininkai vylėsi „išplaukti“.
Kam reikėjo dienraščio?
„Lietuvos ryto“ akcijų nusipirkome pigiai ir manome, kad šita kompanija judės pirmyn. Mes jau matome, kad ji juda į priekį. Manome, kad kaip investicija ji buvo labai teisinga. Jūs juk gyvenate Lietuvoje ir turbūt galėtumėte patvirtinti, kad bankas nesikišo į šios žiniasklaidos grupės redakcijų veiklą. Vienintelis dalykas, į ką mes žiūrime, tai finansai“, – taip kalbėjo V. Antonovas interviu, kuris išspausdintas „Verslo žiniose“ 2011 m. kovo 25 d.
„Manau, kad visa situacija pradėjo rutuliotis tada, kai padarėme esminę klaidą – įsigijome „Lietuvos ryto“ akcijų paketą neįtardami, kad dėl to visas mūsų verslas bus sunaikintas. […] Nemanau, kad tai galutinė ir svariausia priežastis nacionalizuoti banką. Bet tai vis dėlto mano ir mano verslo partnerio klaida“, – kalbėjo V. Antonovas interviu, paskelbtame „Respublikoje“ 2011 m. lapkričio 25 d.
Kitas „Snoro“ akcininkas Raimondas Baranauskas bandė sudaryti įspūdį, kad bankas visai nenorėjo investuoti į „Lietuvos rytą“ – esą nebuvo kitos išeities, nes žiniasklaidos grupė vis tiek nebūtų pajėgusi grąžinti paskolų. Tačiau iš tiesų būtent R. Baranauskas buvo didžiausias iniciatorius pirkti „Lietuvos ryto“ akcijų.
20 mln. litų investicija 2009 m. į žiniasklaidos sektorių tuo metu, kai reklamos rinka smunka perpus, neatrodo labai protingas sprendimas. Bankas iš tiesų beveik nedarė įtakos redakcijos darbui – bent jau tol, kol „Snorui“ negrėsė dideli nemalonumai. Taigi panašu, kad žiniasklaidos grupė buvo perkama tam, jog būtų užsitikrinta ramybė geraisiais laikais ir pagalba – blogaisiais. „Lietuvos rytas“ buvo pagrindinis „Snoro“ gynėjas, kai Lietuvos bankas nusprendė šį nacionalizuoti.
Kas norėjo bankroto?
Nors itin kruopščiai slėpta informacija apie „Snoro“ nacionalizavimą buvo paviešinta, rodos, V. Antonovui ir R. Baranauskui pritrūko laiko, kad parengtų kokybišką ir nuoseklią gynybos strategiją, naudojamą viešojoje erdvėje. Tai galima suprasti – iki tol akcininkai nesitikėjo, kad valstybė gali nacionalizuoti banką, o nutekėjus informacijai iki nacionalizavimo buvo likusios vos kelios dienos.
Matyt, dėl to skirtinguose interviu ir straipsniuose buvo minimos nevienodos versijos, kodėl „Lietuvos valstybė sužlugdė gerai veikiantį banką“. Jas jungė abstrakti, bet grėsmingai skambanti frazė „politinis susidorojimas“.
Lietuvoje bandyta sudaryti įspūdį, kad „Snorą“ norėjo sudoroti prezidentė Dalia Grybauskaitė, keršydama už „Lietuvos ryto“ kritiką. Tuo tarpu Latvijoje su V. Antonovu siejamas portalas telegraf.lv paskelbė versiją, kad „Snoras“ buvo sužlugdytas dėl to, jog pagrindinis jo akcininkas žūtbūt siekė įsigyti SAAB automobilių gamintoją. Tam priešinosi JAV koncernas „General Motors“.
Į SAAB buvo investavusi „Spyker“ kompanija, tačiau tam buvo iškelta sąlyga – iš „Spyker“ akcininkų turėjo pasitraukti V. Antonovas. 2011 m. pradėjo vertis durys V. Antonovui grįžti į „Spyker“ kompaniją, o kartu ir į SAAB. Švedijos vyriausybė, gavusi tyrimų kompanijos „Kroll“ ataskaitą apie V. Antonovą, nebeprieštaravo bankininko dalyvavimui gelbėjant SAAB.
V. Antonovas akcijas būtų pirkęs kartu su Kinijos bendrove „Hawtai“ – ši planavo gaminti ir pardavinėti SAAB automobilius Kinijoje. Abu būtų įsigiję po maždaug 30 proc. akcijų. Skelbta, kad kinai už jas sumokės apie 220 mln. dolerių. Tačiau „Hawtai“ atsitraukė, nes negavo leidimų Kinijoje. Vėliau būta bandymų susirasti naujų investuotojų iš Kinijos, tačiau sandoris neįvyko – būtent kinų atėjimui labiausiai priešinosi „General Motors“.
V. Antonovas pasiūlymą kinams pirkti SAAB aiškino tuo, kad jis pats norėjo atgauti pinigus, kuriuos investavo į šį sandorį. Bet vargu ar apskritai SAAB būtų išlikusi be Kinijos kompanijos ar kito didelio investuotojo. Tai turėjo būti aišku jau tada, kai „Spyker“ pirko SAAB akcijas. Realiausias didelis investuotojas – Kinijos kompanija. Ir jau tuomet buvo galima nuspėti, kad „General Motors“ nesutiks atiduoti SAAB į tokio investuotojo rankas, nes taip amerikiečiai būtų susikūrę sau konkurentą itin svarbioje Kinijos rinkoje.
Tačiau amerikiečiams būtų užtekę tiesiog pasakyti „ne“, kad sandoris neįvyktų – tam nebūtų reikėję žlugdyti banko.
Koks K. Ramono vaidmuo?
Itin daug klausimų kyla dėl to, kodėl „Snoro“ bėdos iškilo į viešumą tik dabar ir ar Lietuvos bankas anksčiau tinkamai prižiūrėjo „Snorą“. Gali būti, kad ilgametis „Snoro“ vadovas R. Baranauskas jautėsi ramus dėl to, jog turėjo užnugarį pačiame Lietuvos banke – Kredito įstaigų priežiūros departamento direktorių Kazimierą Ramoną, vadintą Lietuvos banko pilkuoju kardinolu. K. Ramonas yra dalyvavęs ir R. Baranausko sūnaus vestuvėse. Šaltinių teigimu, specialiosios tarnybos dar prie R. Šarkino buvo pateikusios informacijos apie įtartinus K. Ramono ir „Snoro“ ryšius. Esą iš Lietuvos banko „Snorą“ taip pat pasiekdavo klausimai apie planuojamą tikrinimą: „Kaip darysime – įprastai ar pagal ritualą?“ Tačiau tuometė Lietuvos banko vadovybė į informaciją apie K. Ramono elgesį rimtai nereagavo, prižiūrėtojų vadas galėjo netrukdomas dirbti toliau.
Pasikeitus Lietuvos banko vadovybei 2011 m. K. Ramono pozicijos pradėjo silpnėti – pasitikėjimo juo praktiškai nebuvo. 2011 m. vasarą K. Ramonui pasiūlyta savanoriškai palikti darbo vietą. Tačiau jis sutiko išeiti nebent šalių susitarimu ir užsiprašė maždaug 150 tūkst. litų išeitinės kompensacijos. Tokią kompensaciją atsisakyta mokėti.
Po „Snoro“ žlugimo K. Ramonas buvo atleistas iš Lietuvos banko „už biurokratizmą“ ir „netinkamą darbo pareigų, nurodytų Kredito įstaigų priežiūros departamento nuostatose, vykdymą“. Netrukus Specialiųjų tyrimų tarnyba pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl to, ar K. Ramonas tinkamai atliko savo pareigas, susijusias su kredito įstaigų priežiūra.
Kada nuspręsta nacionalizuoti?
Tiksli data nėra atskleista, tačiau tai tikrai nėra lapkričio 15-oji, kai „Lietuvos ryte“ pasirodė straipsnis apie neva ruošiamą susidorojimą su „lietuviškais bankais“.
Svarstymai, kad reikės ko nors imtis dėl „Snoro“, prasidėjo 2011 m. vasarą. Tada kilo įtarimų dėl maždaug milijardo litų vertės vertybinių popierių – galvota, kad jie yra įkeisti Šveicarijoje. Liepos mėnesį įvyko Lietuvos banko susitikimas su „Snoru“. Po jo duotas raštiškas nurodymas iki rugsėjo vidurio pervesti vertybinius popierius į depozitoriumą Lietuvoje. Bet ir nelaukiant šios datos pradėta svarstyti, kaip elgtis su „Snoru“ ir kas būtų, jei šis bankas būtų perimtas ar bankrutuotų, prognozuota, kad gali būti problemų dėl jo likvidumo. Dėl „Snoro“ vyko konsultacijos ir su Švedijos bankų priežiūros institucija.
Iki nurodytos datos bankas į Lietuvą pervedė vertybinių popierių už mažiau nei 250 mln. litų vietoje daugiau nei milijardo. Tai buvo didžiausias lūžis šio banko istorijoje ir, galima sakyti, liepto galas. Dėl nacionalizavimo gal dar ir nebuvo galutinai apsispręsta, bet pradėtas svarstyti bent jau vadovybės nušalinimas. O konkretūs sprendimai turėjo būti priimti inspektuojant banką.
Įsibėgėjus patikrinimui Lietuvos bankas toliau intensyviai bendravo su šveicarais. Ir kasdien vis realesnė atrodė mintis, kad „Snorą“ reikia nacionalizuoti.
V. Vasiliauskas ne vienai savaitei tapo dažniausiai TV žiniose matomu veidu.
Kaip ruoštasi nacionalizavimui?
Iki pat lapkričio 15 d. Lietuvos bankas stengėsi sudaryti įspūdį, kad visai neketina imtis drastiškų veiksmų. Lapkričio 8 d. įvyko susitikimas su R. Baranausku, o lapkričio 9 d. būtų pasibaigęs terminas, duotas „Snoro“ akcininkams, kad surastų strateginį investuotoją. Neradę jo (buvo akivaizdu, kad nesusiras) akcininkai būtų praradę balsavimo teisę. Kad taip neatsitiktų, Lietuvos bankas pratęsė terminą iki metų pabaigos. Ir nurodė, kad kitą savaitę valdyba spręs dėl naujos „Snoro“ akcijų emisijos. Nors jau tada buvo aišku, kad lapkričio 18 arba 19 d. „Snoras“ bus nacionalizuotas.
Tam, kad „Snoro“ žmonės nieko neįtartų, buvo paskleista dar tirštesnė dūmų uždanga. Pradėta kalbėti, kad lapkričio viduryje V. Vasiliauskas išvyksta į komandiruotę – naujojo Europos centrinio banko pirmininko Mario Draghi kvietimu lankysis koncerte Frankfurte. Pėdoms sumėtyti netgi buvo nupirkti lėktuvo bilietai į Frankfurtą. Be to, Lietuvos banko personalo skyrius buvo informuotas, kad lapkričio pabaigoje valdybos pirmininkas išeis atostogauti. Tai turėjo įtikinti „Snorą“, kad Lietuvos bankas nieko rimto neplanuoja. Ši dūmų uždanga buvo skirta pirmiausia seniems „Snoro“ vilkams – buvusiam policininkui ir vidaus reikalų ministrui, banko valdybos pirmininko pavaduotojui Romasiui Vaitekūnui ir buvusiam Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovui, banko Saugos departamento direktoriui Algimantui Songailai – suklaidinti.
Rengiamas „Snoro“ perėmimas buvo itin slepiamas nuo K. Ramono – bijota, kad jis iš karto nutekins informaciją „Snorui“. Todėl jam duota dirbti su planuojama „Snoro“ akcijų emisija, nors jau buvo aišku, kad ji – beviltiškas reikalas. Nors K. Ramonas ir galėjo nujausti, kad kažkas vyksta jam už nugaros, visos situacijos jam nepavyko perprasti. Tačiau net ir kruopščiai slėpta informacija vis dėlto nutekėjo. Todėl „Snoro“ nacionalizavimas buvo keliomis dienomis paankstintas.
Ar tikėjosi?
Tikrąją informaciją žinojo labai mažai kas. Apie „Snoro“ padėtį žinojo tik keli žmonės šiame banke. Apie nacionalizavimą – tik keli žmonės Lietuvos banke. Todėl daugeliui „Snoro“ nacionalizavimas buvo visiškai netikėtas, kaip ir Lietuvos bankui buvo netikėta informacija apie tikrąją „Snoro“ būklę.
Net ir pats R. Baranauskas beveik iki paskutinės minutės buvo tikras, kad Lietuvos bankas neišdrįs perimti „Snoro“, kuriame savo pinigus laikė policija, daug savivaldybių ir paprastų gyventojų.
„Lietuvos rytas“ buvo pagrindinis „Snoro“ gynėjas, kai Lietuvos bankas nusprendė šį nacionalizuoti.
Lapkričio 15 d. pasirodžiusį straipsnį „Lietuvos ryte“ daugelis „Snoro“ darbuotojų ir net kai kurie valdybos nariai laikė kažkokiu nesusipratimu, todėl niekas iš banko nesuskubo pasiimti savo pinigų.
Tai kur dingo milijardas?
Jei iš „Snoro“ iš tiesų pradingo turto, verto 3 mlrd. 872 mln. litų, kaip nustatė laikinasis administratorius, tai būtų didžiausia bankinė machinacija šalies istorijoje. Kaip galėjo pradingti beveik pusė banko turto, o bankas toliau sėkmingai veikti? Vienas galimų paaiškinimų – skyles „Snoras“ užkamšydavo naujais indėliais. Tai jau panašu į Ponzi piramidę. Vien 2009 m. indėlių portfelis paaugo milijardu ir 84 milijonais litų, 2010-aisiais – dar milijardu ir 330 milijonų.
Laikinasis administratorius 1 mlrd. 160 mln. litų nurašė dėl blogų paskolų, kurioms nebuvo suformuota specialių atidėjinių. Nemenka šių nurašymų dalis – banko išduotos paskolos su akcininkais susijusioms įmonėms. Turimais duomenimis, V. Antonovui, jo tėvui, R. Baranauskui ir su jais siejamoms įmonėms „Snoras“ buvo suteikęs apie 300 mln. litų paskolų.
Jei tokias sumas iš tiesų tenka nurašyti, galima daryti išvadą, kad „Snoras“ skolino ultrarizikingai. 2011 m. viduryje bankas klientams buvo suteikęs 3 mlrd. 838 mln. litų paskolų. Taigi nurašyta beveik trečdalis paskolų. Pridėjus 708 mln. litų, kurie buvo įkeisti už paskolas (taigi galima sakyti, kad paskolinti, tik netiesiogiai), rizikingų paskolų dalis būtų dar didesnė.
Didelę paskolą „Snoras“ buvo suteikęs ir Latvijos aviacijos bendrovei „airBaltic“. Skaičiuojama, kad bendra paskola šiai įmonei viršija 100 mln. litų.
Tiesa, teoriškai bent jau turto trūkumą galima išpūsti. Kiek paskolų nurašyti, priklauso nuo to, kaip konservatyviai vertinama rizika. Pavyzdžiui, per krizę didieji komerciniai bankai Lietuvoje labai konservatyviai vertino riziką, todėl darė didelius atidėjimus, patyrė daug nuostolių.
Vėliau paaiškėjo, kad dalis prastai įvertintų paskolų nėra visiškai beviltiškos, todėl bankams pavyko atgauti pinigus, kurių nesitikėjo atgauti. Tad anksčiau padaryti didesni atidėjimai pradėjo virsti pelnu. Bet net ir teoriškai neįmanoma paaiškinti, kaip „Snorui“ priklausę vertybiniai popieriai, verti daugiau nei milijardo litų, galėjo būti pervesti į privačias sąskaitas. Šis faktas nepriklauso nuo vertintojo konservatyvumo: vertybiniai popieriai arba buvo pervesti, arba ne.
Kokios bankroto pasekmės?
Lietuvos banko ekspertai prognozuoja, kad „Snoro“ bankroto tiesioginis poveikis ūkio raidai bus mažas, tačiau jis paveiks ir netiesiogiai. „Snoro“ neigiama įtaka BVP augimui galėtų siekti iki 0,5 procentinio punkto. Neigiamų pasekmių, savaime suprantama, bus gerokai daugiau. Be buvusių banko klientų tiesioginių nuostolių, neigiamą įtaką padarys sumažėjęs pasitikėjimas likusiais komerciniais bankais.
Nors „Snoro“ atvejis, kaip tvirtina centrinis bankas, yra vienetinis, vis dėlto jis atskleidė ir sistemos spragas. Lietuvos finansų rinkos priežiūros taisyklės yra pakankamai griežtos, bet tik tuo atveju, kai jų laikomasi. „Snoro“ istorija parodė, kad mažiausiai metus galima maustyti priežiūros instituciją ir, jeigu laikinasis administratorius teisus, iš banko pradanginti kone keturis milijardus litų. Kitaip tariant, nuo piktnaudžiavimo negali apsaugoti net ir beveik tobula apsaugos sistema. Ji gali tik apsunkinti galimybes piktnaudžiauti.
