Irano grasinimai – tik vienas iš naftos rinkų siaubų.
Kai siaubo filmuose pasidaro per daug tyku, už kampo būtinai tyko kokia nors šlykštynė. Gali būti, kad naftos kainų stabilumas irgi pranašavo nemalonius įvykius. Siekdama apie 110 JAV dolerių už „Brent“ žaliavinės naftos barelį, kaina aštuonis mėnesius buvo gana pastovi, bet pastarosiomis savaitėmis pradėjo augti. Vasario 20 d. ji pirmą kartą nuo gegužės mėnesio perkopė 120 JAV dolerių. Slankusis 200 dienų vidurkis didesnis nei 2008-aisiais (žr. grafiką).
Iš pažiūros kaltas senas baubas – Iranas. Siekdamos užkirsti kelią Irano pastangoms pagaminti atominę bombą JAV gruodžio mėnesį paskelbė naujų sankcijų. Vasario mėnesį prisijungė Europos Sąjunga ir nuo liepos uždraudė Irano naftos importą. Iranas atsiliepė įprastais grasinimais uždaryti Hormuzo sąsiaurį – siaurą kelią iš Persijos įlankos, kuriuo išvežama 17 mln. barelių per dieną (b/d) žaliavinės naftos, padengiančios apie 20 proc. pasaulio poreikių. Vasario 20 d. Iranas pareiškė, kad naujausiam embargui užbėgs už akių ir iškart nutrauks naftos tiekimą į Europą.
Tačiau, kaip bet kuriame siaubo filme, ne visuomet kaltas akivaizdžiausias įtariamasis. Daug analitikų mano, kad sąsiaurio Iranas neuždarys, nes pakenktų savo paties naftos eksportui ir būtinam importui. Bet kuriuo atveju toks žingsnis beveik garantuotai skatintų karinį atkirtį. Kalbant apie Europą, Iranas eksportuoja po 2,2 mln. b/d, bet Europai šiaip ar taip iš jų tenka tik 0,6 mln. O, pasak „Société Générale“, kovo mėnesio importą ES jau sumažino 0,3 mln. b/d.
Kas tuomet gąsdina naftos prekeivius? Dalis Irano naftos (bent laikinai) nepasiekia rinkos, tad Europa ir Kinija bendrai gauna gal 550 tūkst. b/d mažiau. Bet jeigu Iranas būtų pavienė juoda dėmė, rinkos nebūtų taip sunerimusios. Bėda ta, kad prasidėjus ginčui dėl vamzdyno sumažėjo naftos srautas iš Pietų Sudano, dėl embargų – iš Sirijos, o streikuojant naftos sektoriaus darbuotojams – ir iš Jemeno. Problemų kyla net Šiaurės jūroje, kur senos platformos uždarytos remontuoti. Visa tai gali paaiškinti daugiau kaip 700 tūkst. b/d stygių. O pasaulio mastu praradimas pastaruoju metu gali siekti daugiau kaip 1,25 mln. b/d.
Prie realių sutrikimų prisideda būgštavimai dėl tiekimo iš Nigerijos, Irako ir Bahreino (jau nekalbat apie galimus įvykius Irane). Naftos rinką psichologiškai raminantys OPEC gavybos pajėgumų rezervai vertinami įvairiai. Pati organizacija tvirtina, kad galėtų papildomai tiekti apie 2,5 mln. b/d. O dalis analitikų teigia, kad skaičius daug mažesnis. Amritos Sen iš „Barclays Capital“ manymu, jis galėtų būti 1,7 mln. b/d.
Didžioji rezervų dalis yra Saudo Arabijoje: iš esmės būtent Saudo Arabijai teks tvarkytis su sutrikimais ir, tenkinant Azijoje augančią paklausą, tiekimą šiais metais padidinti dar apie 1 mln. b/d. Bet šalis jau ir taip tiekia daugiau nei kada nors per pastaruosius 30 metų, sako bankas „Goldman Sachs“. Jis tvirtina, kad duobė OPEC gavybos pajėgumų rezervuose pasauliui gresia kaip tik tuomet, kai pasaulio ekonomika atsigauna, ir tai precedento neturintis derinys.
Naftos rinkose vyraujant įtampai, kainos vargu ar kris. Gali būti blogiau: kai rezervai tokie maži, ateityje sutrikus tiekimui kainos gali staigiai pašokti. Kaip siaubo kine, pavojus tyko beveik už kiekvieno kampo.
