Manęs jau laukė. Iš per daug įšilusio taksi keldamas kojas ant gurgždančio sniego skaičiavau arbatpinigius vairuotojui ir dėliojau mintyse svarbiausius Vilniaus ir Kauno taksistų skirtumus. Išlipau tokioje Kauno erdvėje, kur kaip kuolu į galvą smogė mintis apie tuštėjantį, bet labai gražų kraštą. Pilies prieigas supo dvi jaukios erdvės – senamiestis ir Neries upė – ir viena nyki – kadaise turėjusi atstoti ir autobusų stotį, ir kelis futbolo stadionus. Olandams čia turėtų sproginėti plaučiai – tiek tuščios vietos. Nesunkiai M. Valančiaus gatvės kampe radau santūriai įsitaisiusį dviaukštį, menantį senus pilies laikus, ir restorano užrašą Del Castillo. Įėjau, iš įpratimo papurčiau kailinius, tryptelėjau sniego ir druskos mišinį į slenkstį, pasisveikinau. Dešinėje buvo baras ir vyno kultūrą reklamuojanti butelių kolekcija. Kairėje palei langus stovėjo trys didoki stalai, o už gilumoje išryškintos arkos – keli mažesni, dengti baltomis staltiesėmis. Ant galinės sienos senoviniuose rėmuose kabojo plokščias televizorius bandydamas sutaikyti du sunkiai derančius dalykus: klasikinę tradiciją su elektroniniais mirgesiais.
Buvo tylu. Ir tuščia. Ji sėdėjo prie didesnio stalo, vartė meniu ir mįslingai šypsojosi. Buvo patyrusi smaližių sąmokslo darbininkė, geros virtuvės informatorė ir įdomi pašnekovė, su kuria visada smagu ragauti tai, kas lėkštėse, ir dar tai, kas lieka meniu vaizduotėje. Juk net senas restoranų reporteris ir net su pagalbininkais negali paragauti visko, kas siūloma. Kai ką reikia atspėti, atpažinti, nutuokti neragavus ir nesukti galvos dėl to, kad ne visi įgeidžiai išpildomi – kai kurie lieka galvoje. Visko šiame pasaulyje neišragausi.
Jau žinojau, kad restoranas yra ispaniškas, arba tiksliau – ispaniškai lietuviškas. Pamažu įsitikinau, kad ir santūriai nepigus. Pradedant vyno taure, kainuojančia 14 litų (tai buvo Vina Salceda), ir truputį pigesniu vandeniu ir baigiant solidžiai koridos šalies aistras skatinančia jautiena (mano jautienos kepsnys su trintais pomidorais ir šparaginėmis pupelėmis – 48 litai) įrašė Del Castillo į vidutinės kainos restoranų kategoriją. Nežinia, kur panaudočiau savo liežuvį ir plunksną, jei IQ būtų savaitraštis, bet kol kas galiu sau leisti ieškoti ir aprašinėti tokias užeigas, kurios tiktų solidaus žurnalo geriems prenumeratoriams.
Vyriausiasis virėjas neketino apgauti gero skonio lankytojų. Meniu tilpo viename puslapyje: ketverios salotos vidutiniškai po 12 litų, tiek pat sriubos pozicijų (nuo 8 iki 14 litų) ir devyni pagrindiniai patiekalai, iš kurių brangiausią jau minėjau, nes tokiame šaltyje ir su tokia pašnekove nuo mažiau kepto ispaniško kepsnio susilaikyti galėtų tik koks atgailaujantis vegetaras. Keturi žuvies patiekalai, pradedant 40 Lt įkainota Andalūzijos paelija su jūrų gėrybėmis (dviem valgytojams) ir baigiant 24 litus kainuojančiu jūrų velnio, krevečių ir kitų jūrų gyvių troškiniu su pomidorais, česnakais, citrina, sultiniu ir putojančiu vynu, tik erzino vaizduotę ir gomurį įrodinėdami, kad čia reikės darsyk ir greitai apsilankyti. Ir ne darbo metu. Tada tikėtini kur kas skaudesni pasirinkimai, nes 30 litų kainuojantis otas su keptomis daržovėmis ir kaparėliais turėjo susirungti su jūros ešeriu, brokolių užkepėle baltojo vyno-grietinėlės padaže it „Lietuvos rytas“ su „Žalgiriu“ kuriame nors finale.
Akimirkai įveiktas tokių profesinių svajonių taip skandinau savo šaukštą purioje gaspacio (8 Lt), kad net pamiršau grybštelėti iš savo kompanionės salotų kupetos. Mano sriuba buvo kiek per delikati – mėgstu mažiau išplaktą produktą, kur pomidorai ir žalėsiai nevaržomai išduoda savo gamtišką prigimtį ir nėra patyrę tokios stiprios virėjo prievartos. Nesakau, kad sriuba buvo neįdomi – gal atakuojantis pilies sienas šaltis mane paveikė. Žalios salotos priešais mane susidėjo iš trijų rūšių lapų su subtiliu gero aliejaus padažu (12 Lt) ir su ispaniško kumpio skrebučiais (papildomi 5 litai sąskaitoje). Nepriekaištingo skonio, jei neskaitytume tos aplinkybės, kad kabinau ne iš savo lėkštės ir galėjau būti įtartas priekabiavimu. Bet akyse priešais save neįskaičiau priekaišto, o be padavėjų restorane daugiau nieko nebuvo.
Mano kepsnys buvo geras. Trinti pomidorai ir baltų šparaginių pupelių gniūžtė stiprino kūną, jausmus ir viltis. Sakyčiau, kad Kastilijos aistros beveik nesijautė – visa skonių ir prieskonių skalė buvo švelni, it specialiai pritaikyta prie įsivaizduojamų šiauriečių skonio. Kitąsyk būčiau net paieškojęs aštresnių akcentų, tačiau čia buvo aiški virtuvės užuomina į natūralius skonius ir jausmus. 36 litus kainavę mano draugės ėriuko kepsneliai su žolelėmis ir tomis pačiomis šparaginėmis pupelėmis nenusileido mano kepsniui lyg kokie lietuviai kryžiuočiams. Geros, išskirtinai geros virtuvės produktui būdingas mėsos parinkimas, mažiau netikėtas avienos atveju, bet tikrai pagirtinas jautienos kepsniui. Buvo galima atkąsti šakutę.
Laikas tekėjo lyg niekada neužšąlantys Neries epizodai. Jo atsargos buvo didesnės negu šio reportažo eilučių skaičius. Dar gėrėme kavą, valgėme saldžius ispaniškos tešlos paplotėlius su medumi ir vaniliniais ledais. Vėl nepriekaištingas skonių derinys, primenantis totoriškai lietuvišką skruzdėlyną ir tautų draugystę. Dalijomės trupiniais su medumi, laižėme savo pirštus ir dėkojome visiems, ypač Lietuvos nepriklausomybei. Šventės negali būti be mūsų. Reikia tik pasistengti surasti gerą restoraną.
