Kiniška malda Jėzui.
Konservatyvusis partijos sparnas atranda religiją. Ir lieka ja nepatenkintas.
Buvo metas, kai Devonui Changui buvo sunku suderinti du pasirinktus tikėjimus: krikščionybę, kurią priėmė 2005-aisiais, būdamas devyniolikos, ir Kinijos Komunistų partiją, kuri jį priėmė metais anksčiau. Ar nuolankumas visagaliam Dievui nereiškia, kad reikia atsižadėti bedieviško Marxo ir Mao klubo?
Nebūtinai. Kitam atsivertusiajam dėstytojas universitete pasakė, kad, visiems Komunistų partijos nariams atradus Jėzų, Kiniją galėtų valdyti krikščionybė. „Taigi man visai gerai tapti krikščionimi“, – samprotavo D. Changas.
Partijos nuomonė ne visai tokia. Nors nūnai žmonės į partiją dažniau stoja dėl karjeros nei dėl ideologijos, partija oficialiai tebedraudžia nariams būti religingiems. O realiai jau ne vienus metus galioja „neklausk, nesakyk“ politika. Bet vis daugiau ženklų, kad partija ruošiasi griežčiau imtis tikinčių narių. Ir už to gali slypėti D. Chango suvokimas, kad krikščionybė – Trojos arklys.
Jeigu negali įveikti…
Pasak ekspertų, iš 1,3 mlrd. Kinijos gyventojų religiją praktikuoja 200–300 mln. žmonių (nors vyriausybė teigia, kad tik 100 mln.), o dar daugiau garbina protėvius. Didžiuma religingų žmonių yra budistai arba daoistai. Vertinant krikščionių gretas, jų skaičius smarkiai svyruoja nuo 50 mln. iki 100 mln. (suskaičiuoti sunku, nes daugybė lanko pogrindines „namų bažnyčias“). Siekdama naudos iš religinio turizmo visoje šalyje vietos valdžia atstatė nemažai šventovių ir pastatė naujų. Kaimo vietovėse, neoficialiai palaiminus vietiniams partijos vadams, šventovės ir bažnyčios prisidėjo prie švietimo ir sveikatos priežiūros. Kai kurie tų vadų yra ir šventovių galvos.
Kadangi oficialių duomenų apie religingus partijos narius nėra, Vakarų ir Kinijos mokslininkai dažnai cituoja 2007 m. apklausą, kurią bendradarbiaudama su JAV mokslininkais atliko Pekino viešosios nuomonės tyrimų bendrovė „Horizon“. Apklausus nustatyta, kad vienas iš šešių partijos narių yra religingas. Šiandien tai reikštų per 13 mln. narių. Didžiuma – budistai. O beveik 2 mln. – krikščionys.
Ženklą apie ketinimą imtis griežčiau duoda partijos Jungtinio fronto Darbo departamento viceministras, įtakingas ideologas Zhu Weiqunas, kuris gruodį partijos žurnale „Qiushi“ („Tiesos paieškos“) įspėjo dėl religingų partijos narių. Partijos nariams leidžiant tikėti Dievą, rašė Zhu Weiqunas, bus „pakirsta ir prarasta kelią rodanti marksizmo pozicija, o partija susiskaldys pagal ideologijas ir teorijas“. Zhu Weiqunas perspėjo, kad religingi įtakingieji partijoje gali gauti religijos politikos kontrolę. Tai pakenktų partijos kovai su religiniu „ekstremizmu“ Kinijos vakaruose, ypač prieš Dalai Lamos sekėjus. Zhu Weiqunas garsėja viešomis kalbomis apie partijos oponavimą ištremtam Tibeto lyderiui, kurį pasmerkė kaip „skaldytoją“, esantį „blogio“ ir „melo“ įsikūnijimu.
Pakankamai sudėtingi ir partijos santykiai su tais tikinčiaisiais, kurie partijai nepriklauso. Jiems leidžiama tikėti viena iš valstybės sankcionuotų religijų (budizmu, daoizmu, islamu ir protestantiška arba katalikiška krikščionybės atmaina) ir lankytis registruotose pamaldų vietose. Nepaisant oficialiai draudžiamų prietarų, kaime partija toleruoja liaudies religiją. Bet neseniai partija ėmėsi griežtai kovoti su kai kuriais senais dvasiniais priešais. Daugiausia rūpesčių kelia separatizmas; partija būgštauja, kad jį skatina budizmas Tibete ir islamas šiaurės vakaruose. Tačiau popiežiui lojalios pogrindinės katalikų bažnyčios ir kai kurios labiau konfrontuoti linkusios protestantų namų bažnyčios irgi griežtai kontroliuojamos.
Pastebima grėsmė socialiniam stabilumui sąžinės perkratymą partijoje kursto labiau nei poreikis kontroliuoti mintis. Per ketverius pastaruosius metus viena po kitos buvo krizės, išjudinusios griežto kurso šalininkus iš konservatyvaus partijos sparno, kuriam priklauso Zhu Weiqunas ir kuriame pagieža religijai akivaizdžiausia. Ruošiantis šį rudenį keisti aukščiausius partijos vadovus, kai kurie pareigūnai kaip saugesnį kelią į valdžią nervingais laikais renkasi dar konservatyvesnę liniją.
Pernai „arabų pavasario“ metu internete pasklidę raginimai Kinijoje pradėti „jazminaičių revoliuciją“ paskatino griežtesnę kontrolę. Žymiausia Pekino namų bažnyčia, vadinama Shouwang, ginče dėl jos susirinkimų vietos pasirinko poziciją, kuri net daugybei jos rėmėjų pasirodė per daug konfrontacinė, ir jos vadovai buvo sulaikyti. Kitos namų bažnyčios, kurios į politiką nesikiša, iš esmės tebėra paliekamos ramybėje. Tačiau viskas, kas primena pilietinės visuomenės organizavimąsi, kelia įtarimų. Tai, kad Kinijoje nedaugelis atrodė susidomėję raginimu pradėti maištą kaip Egipte, galbūt palaikyta įrodymu, kad griežta taktika veikia, o ne kad ji nebūtina.
Nors geresnis gyvenimas ir integracija į pasaulį Kinijos visuomenę keičia, politinis klimatas toks pat atšiaurus, koks buvo nuo XX a. paskutinio dešimtmečio pradžios, kai senstantys griežto kurso šalininkai kritikavo religijos vaidmenį visuomenėje. Prieš dešimtmetį, kai vyriausybės pareigūnas Pan Yue, anuomet rūpinęsis ekonomikos reformomis, paskelbė straipsnį, kuriame ragino persvarstyti santykius tarp religijos ir partijos, buvo beveik susiklosčiusios palankios sąlygos. Jis tvirtino, kad K. Marxas prieš „opiumą liaudžiai“ nebuvo nusiteikęs taip priešiškai, kaip manoma, ir kad religija gali partijai padėti palaikyti stabilumą. Prezidento Hu Jintao pirmtakas Jiang Zeminas atrodė sutinkąs, kad religija – tai ilgalaikę vietą Kinijos visuomenėje turinti jėga, ir netgi yra budistų šventyklų su jo kaligrafiniais užrašais. Bet tikintiesiems stoti į partiją Jiangas Zeminas neleisdavo, nors priimdavo kai kuriuos menkiau dvasingus K. Marxo priešus – kapitalistus.
Kiti partijos lyderiai irgi viešai daro nuolaidų religijai, kol šioji nesikrato partijos kontrolės. Kai kurie privačiai netgi teigia, kad religingumas gali pasitarnauti etikai, užpildant daugelio apraudamą vešančio materializmo moralinį vakuumą. Bet naujo moralinio kodekso poreikį slopina nesibaigiantys įtarinėjimai, ypač prieš tokį tikėjimą kaip krikščionybė, kuri tebėra suteršta istorinių sąsajų su užsienio imperializmu.
Tad tokie tikintieji kaip jaunasis atsivertęs pekinietis D. Changas negali visiškai atsikratyti įtampos. Pasak jo, į partiją jis stojo liepiamas tėvų (jo tėvas – partijos narys), nes tai jam padės rasti darbą. Bet darbo ieškoti trukdė partinių ryšių stoka. Vietoj to, jo žodžiais, į maldas atsiliepė Dievas. Dabar jis dirba vienoje ministerijoje, bet apie tikėjimą kolegoms pasipasakoti negali, nes bus atleistas. Nepaisant tėvų prieštaravimų, kurie tvirtina, kad sėkmė partijoje šeimai gali padėti labiau nei Dievas, jis sako norįs mesti darbą.
D. Changas ir kiti du partijos nariai, lankantys tą pačią bažnyčią Pekine, tvirtina, kad abu tikėjimai gali sugyventi. Pasak jų, šaliai reikia partijos, o individams – tikėjimo. Partijos nariai krikščionys primena, kaip Jėzus mokė savo sekėjus: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ Mėnesinis D. Chango partijos nario mokestis – 1,6 JAV dolerio. Jis planuoja mokėti ir toliau.
