Euro zona galėtų pasimokyti iš fiskalinio federalizmo istorijos.
Bandymas suverenių valstybių grupę priversti laikytis bendrų taisyklių yra pasmerktas. Lygos ir konfederacijos – it feodalų baronystės: pažeidimai skatina anarchiją, tironiją ir karą. Tokiais argumentais Alexanderis Hamiltonas gynė stiprią JAV federalinę vyriausybę. Priėmus JAV konstituciją, A. Hamiltonas tapo iždo sekretoriumi. Federalinė vyriausybė prisiėmė buvusių kolonijų karo skolas, išleido naujas nacionalines obligacijas, paremtas tiesioginiais mokesčiais, ir savo valiutą. Padedant naujajai Hamiltono finansų sistemai, vargiai funkcionuojanti jauna respublika virto ekonomikos lydere.
Ar reikia Europai, apimtai chroniškos finansų krizės, tokio „hamiltoniško momento“? Europos elitas idėjų dairosi už Atlanto. Vargu ar yra grėsmė grįžti prie „kruvinų karų, kuriuose pusė konfederacijos stoja prieš kitą pusę“, kaip „Federalistų raštuose“ rašė A. Hamiltonas. Bet paskolinusiose ir skolingose šalyse apmaudo vis daugiau, ir kyla žlugimo rizika. Kaip savotiškai konfederacijai, euro zonai sunku priimti sprendimus ir užkrauti griežtą taupymą ir reformas tokioms nepaklusnioms narėms kaip Graikija.
Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy aptakiai kalbėjo, kad Europai reikia federalizmo. Vokietijos kanclerė Angela Merkel įsivaizduoja nuoseklų perėjimą prie „politinės sąjungos“, bet smulkmenų nepateikia. Vokietijoje yra kalbančių, kad vieną dieną reikės pakeisti konstituciją, idant Briuseliui būtų galima perduoti daugiau įgaliojimų. Cituodama A. Hamiltoną Vokietijos ekonomikos patarėjų taryba pernai pasiūlė, kad nacionalinę euro zonos valstybių skolą per 60 proc. BVP reikia apvienyti ir ilgainiui padengti. Europos Komisijos manymu, toks vienkartinis planas galėtų būti bendrų euroobligacijų pranašu.
Zonai nepriklausančios narės, ypač klastingieji „anglosaksai“, kaltinamos sąmokslu sunaikinti eurą. Bet dažnai tiksliau būtų sakyti priešingai: JAV ir Didžioji Britanija kritikuoja, kad euro zonai stinga valiutos reikalingai integracijai gelbėti. Davidas Cameronas neseniai Davose tvirtino, kad sėkmingas valiutų sąjungas vienijo svarbiausi požymiai: paskutinė valstybėms skolinanti instancija, sukrėtimus atremti padedanti ekonominė integracija ir lankstumas, fiskaliniai pervedimai ir kolektyvinė skola. „Šiuo metu nėra taip, kad euro zona turi ne visas šias priemones; šiuo metu ji neturi nė vienos.“ Geriau nebūtų pasakęs ir aistringiausias euroidealistas. Didžiajam federalistiniam šuoliui euro zona nesiruošia. Hamiltono laikų Jungtinės Valstijos buvo jauna respublika po revoliucijos. Jos įkūrėjai buvo gerbiami, tad galėjo transformuoti naciją, kad ši stotų prieš karines ir ekonomines grėsmes. A. Hamiltono sprendimas prisiimti valstijų skolą sukėlė ginčų: dorai gyvenančios valstijos nemanė turinčios mokėti už aplaidžiąsias. Piktino tai, kad spekuliantai turtus gali krautis pirkdami didelės rizikos skolas – dažnai iš nuskurdusių revoliucijos kovotojų. Girdėta? Tačiau A. Hamiltonui skolos prisiėmimas buvo būtina laisvės kaina.
Europa, priešingai, yra senesnė ir joje daugiau įvairovės. JAV sukūrė politinę sąjungą, o po jos fiskalinę. O Europa daro atvirkščiai: kurdama eurą ji iš dalies vylėsi išugdyti politinę sąjungą. Tad dėl fiskalinės integracijos stengiamasi ne siekiant išsaugoti laisvę ir naują naciją, o išgelbėti žlungančią valiutą. Europietiškumo žarijos bet kuriuo atveju blėsta. Prancūzijos ir Nyderlandų rinkėjai 2005 m. sužlugdė siūlytą ES konstituciją. Nauja mada – tarpvyriausybiniai susitarimai. Kuri iš šiandienos vidutinybių galėtų pretenduoti tapti naujuoju A. Hamiltonu?
Tačiau iš JAV istorijos galima pasimokyti – taip pat ir iš Kanados, Brazilijos ir net Vokietijos. Naujame Briuselio idėjų kalvės „Bruegel“ lankstinuke nagrinėjami JAV viešieji finansai. Po 1789 m. reformų ėjo 1840 m. „negelbėjimo“ politika, kai kurias valstijas privertusi bankrutuoti. 1913 m. kaip paskutinė skolinanti instancija buvo įsteigtas Federalinis rezervas. Po XX a. 4-ojo dešimtmečio smukimo federalinės išlaidos, valdant F. Rooseveltui, gerokai išaugo. Nūnai JAV valstijas varžo subalansuoto biudžeto taisyklės, bet federalinė vyriausybė paklausai palaikyti skolinasi daug.
Euro zonoje kiekviena šalis pati atsako už savo finansus laikydamasi nustatytų deficito ir skolos ribų. Negelbėjimo taisykle siekta užtikrinti, kad spaudimą palaikytų rinkos. Bet rinkos riziką iš pradžių ignoravo, o po to supanikavo grasindamos į bankrotą išvaryti net mokias valstybes. Silpnos valstybės silpnina bankus, ir atvirkščiai. Europos centriniam bankui vyriausybėms skolinti draudžiama (nors jis daug prisideda prie euro zonos bankų palaikymo). Griežtas taupymas stabdo augimą.
Ne ta pamoka?
JAV 1840-ųjų negelbėjimo doktriną euro zona iš esmės bandė sukurti neturėdama nei A. Hamiltono federalinės struktūros, nei F. Roosevelto anticiklinių priemonių. Euro zonos narės eina siūbuojančiu lynu ir neturi apsauginio tinklo. Prasidėjus audrai jos susivokė esančios surištos finansų rinkų, vadinasi, jei kristų viena, kristi rizikuoja ir visos kitos.
Buvo sudarytas improvizuotas gelbėjimo fondas, nors jo dydžio negana didžiausioms skolininkėms, kaip antai Italija. Griežtesnės fiskalinės taisyklės su kontrole ir baudomis, įskaitant naują sutartį, kuri iš narių reikalauja priimti subalansuoto biudžeto taisykles, sustiprins konfederacinę sąrangą. Tačiau, kaip galbūt butų pranašavęs A. Hamiltonas, labiau kišantis į nacionalinę šalių politiką, tai ilgainiui gali skatinti daugiau kivirčų.
Artimiausiu metu euro zona tikrai netaps Jungtinėmis Europos Valstijomis. Bet jai reikia pagalvoti, kurie fiskalinio federalizmo aspektai padės įveikti didžiausias silpnybes.
