Kaip lingvistinė programinė įranga įmonėms padeda gaudyti sukčius.
Filme „Supermenas 3“ kuklus programuotojas (kurį vaidina Richardas Pryoras, nuotraukoje) iš darbdavio pasisavina nemažą krūvą pinigų. Bosas apgailestauja, kad pagauti vagį bus sunku, nes „jis nedarys nieko, kas patrauktų į jį dėmesį. Aišku, nebent jis visiškas ir absoliutus idiotas“. Kaip tik tuo metu cypdamas stabdžiais vagis pasirodo stovėjimo aikštelėje naujutėlaičiu raudonu sportiniu automobiliu, kuriame rėkia radijas.
Realiame pasaulyje grobstytojai retai būna tokie lengvabūdžiai. Tradicinis būdas paspęsti jiems spąstus – pasamdyti buhalterį, kuris sąskaitose atidžiai ieškos anomalijų. Bet tai primena kontaktinio lęšio paieškas pusnyje. Taigi paieškai susiaurinti įmonės pradeda naudoti lingvistinę programinę įrangą.
Dažniausiai grobstoma „sukčiavimo trikampyje“ (taip jį vadina sekliai), kur susitinka paskatos, pateisinimas ir galimybės. Ieškodama, kurie darbuotojai turi paskatų vogti (neskaitant akivaizdaus fakto, kad pinigai praverčia), kovos su sukčiavimu programinė įranga skenuoja elektroninius laiškus ieškodama piniginių bėdų įrodymų. Tokios frazės kaip „mirtinai spaudžia“ ir „įvykdyti pardavimo kvotą“ gali rodyti, kad darbuotojui trūks plyš reikia daugiau pinigų.
Veiksmų pateisinimą pastebėti sunkiau. Vienas metodų – nustatyti, kurie darbuotojai atrodo nepatenkinti darbu, nes pažeidimą kai kurie gali pateisinti įsiteigdami, kad korporacija, kuriai jie dirba, yra blogio įsikūnijimas ir nusipelno būti apiplėšta.
Konsultacijų bendrovė „Ernst & Young“ (E&Y) siūlo programinę įrangą, kuri turėtų parodyti, kaip laikui bėgant keičiasi darbuotojo emocinė būsena: smailės tendencijų grafikuose, pažymėtuose „pasimetęs“, „slapukauja“ arba „piktas“, tyrėjams padeda išsiaiškinti, kada ir kieno elektroninį paštą tikrinti. Kita programinė įranga potencialius piktadarius įmonėms gali padėti rasti, kai šie pakankamai kvaili skųstis internete, pasakoja Jeanas François Legault’as iš kitos konsultacijų bendrovės „Deloitte“.
Lingvistinė programinė įranga tinkamai veikia tik prisitaikiusi prie skirtingų žmonių kalbos manierų. Antai pažvelgę į prekiautojų finansinėmis priemonėmis susirašinėjimą elektroniniu paštu, programinės įrangos ekspertai iš E&Y iš pradžių nusprendė, kad „tiems vyrukams kepurė dega“, prisimena sukčiavimo atvejus tiriantis E&Y darbuotojas Vincentas Waldenas. Laiškai buvo grūste prigrūsti keiksmų. Bet prekiautojai paprastai taip ir kalba. Elektronines ausis programinei įrangai metas įtempti, kai jie nutyla.
Vyriausiasis projekto lingvistas Dickas Oehrle aiškina, kaip tai veikia. Pirmiausia, suvirškinęs krūvą elektroninių laiškų, algoritmas susipažįsta su darbuotojų kalba. Po to teisininkai tuos pačius elektroninius laiškus sužymi sugrupuodami į nereikšmingus, aktualius arba rimtus. Tuomet žmonių komentarai ir kompiuterių rezultatai suderinami, ir sistema jau žino daugiau. Pasak D. Oehrle, teisininkai iš kompiuterių irgi mokosi (turbūt empatijos ir skirtumų tarp to, kas gerai ir kas blogai).
Ieškodama darbuotojų, kurie turi galimybių vogti, programinė įranga dairosi to, ką šnipai vadina „kitais kanalais“: tokios žinutės kaip „paskambink man į mobilų“ arba „užsuk į biurą“ rodo norą pasikalbėti taip, kad niekas nenugirstų. Kai rašydamas įmonėje nedirbančiam žmogui darbuotojas laiškuose mini „alų“, „feisbuką“ arba „vakarą“, tai gali rodyti asmeninį ryšį.
Laiškai gali būti paviešinti teisme
Konektikute įsikūrusi bendrovė „Financial Tracking Technologies“ tuo neapsiriboja. Ji sukūrė programinę įrangą, kuri, peržiūrėjusi kompiuterinius darbo kalendorius ir prašymus padengti komandiruotės išlaidas, gali nustatyti, kas užmezgė ryšį su tam tikrais išoriniais investuotojais. Pasak įmonės vadovo Tony Turnerio, tai galima derinti su informacija apie sandorių laiką, pavyzdžiui, sandorį dėl skolintų vertybinių popierių prieš viešai paskelbiant blogas naujienas.
Arba imkime brokerį, kuris elektroniniu paštu pasiteirauja, kokiai apyvartai esant tikėtina, kad tam tikrų akcijų vertė kils (arba kris). Tai gali rodyti norą manipuliuoti kaina. Tad programinė įranga peržiūri kitus duomenis, ar padidindamas išvestinės finansinės priemonės iš asmeninio portfelio vertę brokeris negautų naudos (net netiesiogiai), pasakoja Frédéricas Boulier, kuris Paryžiuje vadovauja amerikiečių bendrovei „NICE Actimize“.
Tokių technologijų neturintys darbdaviai „veikia aklai“, sako buvęs JAV FTB detektyvas Altonas Sizemore’as, kuris tirdavo sukčiavimo atvejus. Pasak jo, tokie darbdaviai dažnai imasi brangių tyrimų, pagrįstų įtarimais, kurie paprastai klaidingi. A. Sizemore’o, kuris dabar dirba kovos su sukčiavimu klausimais konsultuojančioje „Forensic/Strategic Solutions“ (Alabama), manymu, kovai su sukčiavimu lingvistinę programinę įrangą jau naudoja beveik visos didelės finansų bendrovės, bet tik mažiau kaip pusė vidutinių arba smulkių.
Tad apstu erdvės augimui. „NICE Actimize“ sako, kad jos pajamos nuolat auga, nors skaičius pateikti atsisako. Anot tokią programinę įrangą gaminančios „APEX Analytix“ iš Grinsboro (Šiaurės Karolina), perspektyvūs vartotojai paprastai moka už vieną „momentinę“ paiešką po 12 mėnesių įmonės dokumentus. Įmonei, turinčiai 10 tūkst. darbuotojų, tai kainuoja apie 45 tūkst. JAV dolerių. Jeigu įmonė nėra labai smulki, beveik visuomet iškyla sukčiavimo įrodymų, ir klientus tai įtikina užsisakyti metinį paketą, kuris už vienkartinį patikrinimą kainuoja 3–4 kartus daugiau, pasakoja Johnas Brocaras iš „APEX Analytix“.
Kam leisti pinigus? Iš dalies dėl to, kad niekam nepatinka, kai jį apiplėšinėja. Bet ir dėl to, kad sugriežtėjo kyšininkavimo (kurį pastebėti sunkiau nei vagystę) įstatymai. Jeigu pavaldiniai kam nors patepė ranką, JAV už tai kalėjiman teoriškai gali sėsti vadovai. Jonasas Dischl-Luellis iš šveicarų bendrovės „AWK Group“ prekiauja programine įranga, kuri skenuoja elektroninio pašto adresus ir tikrina, ar nėra darbuotojų, kurie bendrautų (net netiesiogiai) su pareigūnais iš korumpuotų vyriausybių. Jeigu įmonė parodo turinti reikiamų sistemų ir tyrimą pradeda dar neįsikišus išoriniams asmenims, teisme jai gali būti lengviau.
