„Ir ką mums dabar daryti“
Kitoks kinas. Sparčiausiai Rytų Europoje augančiu kino festivaliu tituluojamas „Kino pavasaris“ kovo 15–29 d. Vilniaus, kovo 30–balandžio 8 d. Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos žiūrovams pasiūlys beveik du šimtus filmų. Kurį jų rinktis? IQ pristato savo pasirinkimą.
Vaidybinis filmas „Ir ką mums dabar daryti“ („Where do we go now?“), 2011 m., rež. Nadine Labaki, vaidina Claude Baz Moussawbaa, Layla Hakim, Nadine Labaki, Antoinette Noufaily, Yvonne Maalouf.
N. Labaki – libanietė aktorė, scenaristė, režisierė, išgarsėjusi debiutiniu vaidybiniu filmu „Karamelė“, 2007 m. San Sebastiano kino festivalyje pelniusiu publikos simpatijų prizą. Jos antrasis ilgo metražo filmas „Ir ką mums dabar daryti?“ buvo įtrauktas į 2011 m. Kanų festivalio programą „Ypatingas žvilgsnis“, o rudenį apdovanotas publikos simpatijų prizu dviejuose kino festivaliuose: Toronte ir San Sebastiane.
Moterų procesija iškilmingai juda kaimo kapinių link. Jos stojiškai kenčia vidurdienio karštį ir rankose spaudžia savo mylimų vyrų nuotraukas. Kai kurios prisidengusios šydais, kitos – su mediniais kryžiais. Tačiau jas visas suvienijo bendras sielvartas dėl vyrų, kovojančių pernelyg užtrukusiame kare. Tai skirtingų religijų libanietės, tvirtai užsispyrusios apsaugoti savo šeimą ir bendruomenę. Susivienijusios dėl bendro tikslo moterys rezga neįprastus ir net juokingus planus, kaip nuo karo apsaugoti likusius vietinius vyrus ir dėl religinių skirtumų sumažinti tvyrančią įtampą.
Dokumentinis filmas „George’as Harrisonas: gyvenimas materialiame pasaulyje“ („George Harrison: Living in the Material World“), 2011 m., rež. Martinas Scorsese.
M. Scorsese – vienas reikšmingiausių ir įtakingiausių šiuolaikinių režisierių, Amerikos kino meno ir mokslo akademijos narys. Daugelis jo filmų minimi kino istorijos metraščiuose: nepriklausomo kino ištakoms priskiriama drama „Bjaurios gatvės“, Kanų festivalio „Auksinę palmės šakelę“ pelnęs „Taksistas“, aktoriui Robertui de Niro „Oskarą“ atnešęs „Įsiutęs bulius“, BAFTA premija ir Venecijos kino festivalio „Sidabriniu liūtu“ apdovanotas kriminalinis trileris „Geri vyrukai“, „Oskaru“ už režisūrą apdovanoti „Infiltruoti“. M. Scorsese sukūrė dokumentinių filmų apie dainininką Bobą Dylaną, roko grupes „The Band“ ir „The Rolling Stones“.
Susivienijusios moterys rezga neįprastus ir net juokingus planus, kaip nuo karo apsaugoti likusius vyrus.
„George’as Harrisonas: gyvenimas materialiame pasaulyje“ – dovana legendinių „The Beatles“ gerbėjams. M. Scorsese atskleidžia mažiausiai gerbėjų persekiotą legendinės grupės „The Beatles“ narį G. Harrisoną. Visų akys būdavo nukreiptos į Johną Lennoną, Paulą McCartney, na, dar krašteliu užkliūdavo už Ringo Starro, o tylusis G. Harrisonas likdavo tarsi šešėlyje. Tačiau jo gyvenimas buvo kupinas įvykių, sproginėjančių tarsi kaitinami kukurūzų spragėsiai: pokario Liverpulio vargai, „bitlų“ manija, LSD era, lemtingas užpuolimas, pasinėrimas į indų religiją ir gyvenimo paieškos už materialumo ribų. Filme kalba muzikanto žmona Olivija, vienintelis sūnus Dhani, gyvi „The Beatles“ nariai, Yoko Ono, Ericas Claptonas, režisierius Terry Gilliamas.
Vaidybinis filmas „(Ne)kaltas“ („Guilty“), 2011 m., rež. Vincentas Garenq’as, vaidina Philippe’as Torretonas, Wladimiras Yordanoffas, Noémie Lvovsky.
Režisūrą ir sociologiją V. Garenq’as studijavo Paryžiaus kino mokykloje „La Femis“. Yra sukūręs kelis trumpo metražo ir dokumentinius TV filmus. Jo pirmajame ilgo metražo vaidybiniame filme „Tokie patys“ (2008) pasakojama apie homoseksualias šeimas, siekiančias įsivaikinti mažamečių. Jo naujausias kūrinys „(Ne)kaltas“ 2011 m. Venecijos kino festivalyje apdovanotas Europos kino teatrų tinklo „Europa Cinemas“ prizu už geriausią europietišką filmą.
Filmo „(Ne)kaltas“ herojaus Aleno gyvenimas – be priekaištų: gražus namas, darni šeima, geras darbas. Bet vieną dieną jie su žmona Edita suimami dėl tariamos pedofilijos – siaubingo nusikaltimo, kurio nepadarė. Šie neteisėti kaltinimai įžiebė vieną šiurpiausių skandalų modernioje Prancūzijos teisinės sistemos istorijoje ir liūdnai pagarsėjo kaip Outreau byla. Nepaisant sutuoktinių pareiškimų apie nekaltumą ir bandymų įtikinti, jog nepažįsta juos apkaltinusių žmonių, Prancūzijos teisėsauga jų atžvilgiu visiškai pamynė „nekaltumo prezumpcijos“ principą. Daugybė apklausų lyg tyčia stūmė Aleną į spąstus ir vertė prisipažinti padarius nusikaltimą.
Vaidybinis filmas „Užmaršties žemė“ („Land of Oblivion“), 2011 m., rež. Michale Boganim, vaidina Olga Kurylenko, Ilja Josivovas, Andrzejus Chyra, Viačeslavas Slanko.
Izraelyje gimusi kino kūrėja M. Boganim studijavo antropologiją Sorbonos universitete Paryžiuje, po to baigė filosofijos ir istorijos mokslus Jeruzalėje. Jos dokumentinis filmas „Odesa… Odesa!“ 2005–2006 m. keliavo po Sandanso, Berlyno, Roterdamo, „Kino pavasario“ ir dar daugiau nei 50 kino festivalių. Po premjeros 2011 m. Venecijos kino festivalio programoje „Kino kritikų savaitė“ režisierės debiutinis ilgo metražo vaidybinis filmas „Užmaršties žemė“ dar buvo rodomas Toronte, Busane, Londone, Marakeše.
Filme „Užmaršties žemė“ atgyja 1986 m. balandžio 25 d. 50 tūkst. gyventojų turinčiame Pripetės mieste – pavasaris. Valerijus su savo tėčiu, mokslininku Aleksejumi, pasodina obelaitę. Ania ir Piotras švenčia savo vestuves. Tuo metu Černobylio atominėje elektrinėje jau buvo nugriaudėjęs sprogimas, tačiau siaubingas pasekmes valdininkai slepia ir neįspėja vietinių apie mirtiną pavojų. Skubiai į darbą iškviestas gaisrininkas Piotras savanoriškai išskuba padėti kolegoms ir namo nebegrįžta. Inžinierius fizikas Aleksejus taip pat dingsta be žinios. Masinė evakuacija prasideda tik po keturių dienų. Sukrėsta Ania visam laikui lieka emociškai ištikima Pripetei ir po 10 metų grįžta dirbti gide į miestą-vaiduoklį, kurį pamėgo užsienio turistai. Praradusi mylimą vyrą moteris čia sutinka vis dar tėvo ieškantį Valerijų. Černobylio tragediją išgyvenę liudytojai negali užmiršti savo pavogtos praeities.
Dokumentinis filmas „LSD istorija“ („The Substance: Albert Hofmann’s LSD“), 2011 m., rež. Martinas Witzas.
Šveicaras M. Witzas – vaidybinių ir dokumentinių scenarijų autorius, montažo ir garso režisierius, 2002 m. ir 2007 m. televizijos „Arte“ užsakymu kūręs dokumentinius filmus. Naujausias jo dokumentinis filmas „LSD istorija“ pristatytas tarptautiniame Lokarno kino festivalyje.
„Smegenų atomine bomba“ praminta substancija LSD 23 metus buvo naudojama kaip vaistas. Šiandien LSD laikomas nelegaliu ir labai stipriu narkotiku. Dokumentiniame filme pasakojama visa jo istorija: nuo Alberto Hofmano išradimo 1943 m., jo naudojimo psichiatrijoje ir nesuvaldomo paplitimo už ligoninės sienų iki kontroversinės LSD šlovės Vudstoke hipių eros metais.
Vaidybinis filmas „Gyvenimo sienos“ („Sidewalls“), 2011 m., rež. Gustavo Taretto, vaidina Pilar López de Ayala, Javier Drolas, Inés Efron, Rafaelis Ferro, Adriánas Navarro.
Reklamos versle dirbančio G. Taretto pirmasis ilgo metražo filmas „Gyvenimo sienos“ (2005) apdovanotas daugiau nei 40 tarptautinių prizų. Vėliau šį filmą jis išplėtojo į to paties pavadinimo vaidybinį filmą.
Buenos Airėse gyvenantis Martinas įsitikinęs, kad dėl miestiečių susvetimėjimo kalti architektai. Interneto svetainių dizaineris dažnai lindi savo ankštame bute, iš kurio išlenda tik dėl vizito pas psichoterapeutą. Martinas svajoja pabėgti nuo jį kamuojančios vienatvės ir net neįsivaizduoja, kad netoliese gyvena mergina, kuri jam idealiai tiktų. Architektė Mariana, kenčianti nuo klaustrofobijos, taip pat ieško jos gyvenimo dėlionę užpildyti galinčios detalės. Abu patrauklūs ir savaip neurotiški. Tik – viena bėda – kaip jiems susitikti?
Vaidybinis filmas „Tikri pojūčiai“ („Perfect Sense“), 2011 m., rež. Davidas Mackenzie, vaidina Eva Green, Ewanas McGregoras, Connie Nielsen.
Jau antrasis britų režisieriaus D. Mackenzie filmas „Jaunasis Adamas“ (2003) pelnė keturis Škotijos BAFTA apdovanojimus, o Edinburgo kino festivalyje buvo išrinktas geriausiu britų vaidybiniu filmu. D. Mackenzie juosta „Beprotnamis“ Berlyno kino festivalyje 2007 m. apdovanota Vokietijos nepriklausomų kino teatrų tinklo prizu, o filmas „Halamas Fo“ tame pačiame festivalyje įvertintas „Sidabriniu lokiu“ už geriausią muziką. Lietuviai turėjo progos šį filmą išvysti tų pačių metų „Kino pavasaryje“.
Naujausias D. Mackenzie filmas „Tikri pojūčiai“ svarsto, ką žmogui reiškia pojūčiai, apie kuriuos kasdien nė nesusimąstome. Kas būtų, jei netektume gebėjimo užuosti, ragauti, girdėti, matyti? Neseniai išsiskyrusi epidemiologė susiduria su keistu pacientu. Sunkvežimio vairuotoją ištiko nekontroliuojamas verksmo priepuolis. Vėliau jis nurimo, tačiau prarado gebėjimą užuosti. Netrukus paaiškėja, kad tokių atvejų užfiksuota ir kituose miestuose bei šalyse. Kylant grėsmės ar net pasaulio pabaigos nuojautai, moteris sutinka restorano virėją ir panyra į aistringą, bet aplinkybių sujauktą romaną. Siaubingas alkis, po to kvapo ir skonio pojūčių netekimas, apkurtimas. Naujoji pora tai patiria panirdama į vis didesnius išbandymus ir patirdama nenusakomas suvokimo, atvirumo ir artumo akimirkas.
Dokumentinis filmas „Tegyvuoja antipodai“ („Vivan las Antipodas!“), 2011 m., rež. Viktoras Kosakovskis.
V. Kosakovskis – rusų dokumentinių filmų režisierius, operatorius, montuotojas ir Europos kino akademijos narys, savo debiutinį filmą „Losevas“ sukūrė 1989 m. Ir jau po trejų metų sulaukė pasaulinio pripažinimo už filmą „Belovai“ – Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje jis laimėjo pagrindinį prizą. Iš viso režisierius apdovanotas daugiau nei šimtu prizų. Plačiai nuskambėjęs V. Kosakovskio filmas „Tylos!“ (2003) buvo rodomas Lietuvoje vykusioje dokumentinių filmų šventėje „E-Dox“. Originalių idėjų kupino režisieriaus naujausias dokumentinis filmas „Tegyvuoja antipodai!“ pasirinktas antruoju atidarymo dienos filmu pernykščiame Venecijos kino festivalyje.
Ne vienam smalsu pafantazuoti, ką pamatytų kitoje Žemės rutulio pusėje, jei išraustų tunelį po savo namu. Dokumentininkas V. Kosakovskis filme „Tegyvuoja antipodai!“ šias fantazijas pavertė realybe – per 10 metų aplankė priešingose Žemės pusėse esančias keturias vietų poras, vadinamas antipodais: Kiniją ir Argentiną, Ispaniją ir Naująją Zelandiją, Havajus ir Botsvaną, Rusiją ir Čilę. Ramus ir gražus saulėlydis Argentinos kaimelyje Entre Riose ir nuolatinis judėjimas lietingame Šanchajuje. Botsvanos dykvietės gyventojai tarsi bendrauja su lavos laukais Havajuose vaikštančiais žmonėmis. Naujosios Zelandijos pajūryje vietiniai gelbsti į krantą išplautą banginį, o miškinguose Ispanijos kalnuose ropinėja begalė vabzdžių. Atsiskyrėlis Čilės Patagonijoje džiaugiasi katino ir avies draugija, o Rusijoje gyvenančiai vienišai moteriai pakanka Baikalo ežero. Juos visus skiria 13 tūkst. kilometrų.
