Rusų kosmonauto biografija, paremta KGB bylomis, įslaptintais kosmoso programos dokumentais, atskleidžia Jurijaus Gagarino gyvenimo audras: įtakingų politinių jėgų spaudimą, kovą ir pralaimėtą mūšį prieš alkoholizmą, priešinimąsi korumpuotam totalitariniam režimui. Jūsų dėmesiui – ištrauka iš knygos „Žvaigždžių žmogus. Visa tiesa apie Jurijų Gagariną“.
stabdymo varikliams nepradėjus veikti Gagarinui teliktų iš lėto uždusti be vilties būti išgelbėtam
Paleidimo bokšto apačioje Gagarinui sėkmingo skrydžio palinkėti susirinko Koroliovas, akademikas Keldišas ir keletas kitų aukštus postus užimančių asmenų. Koroliovas prabilo: „Ką gi, laikas vykti. Jau buvau įlipęs į kamuolį, tad suprantu tą jausmą.“ Iš kišenės jis išsitraukė nedidelį šešiakampį metalo gabalėlį, vaizduojantį atminimo lentelę, išsiųstą į mėnulį paprastu automatiniu zondu „Lunik“ 1959-aisiais. Priverstinio nusileidimo metu į visas puses pažiro tuzinai mažyčių metalo gabalėlių. „Jurijau Aleksejevičiau, galbūt vieną dieną tau pavyks pargabenti originalą.“
Savo dienoraštyje Nikolajus Kamaninas sausai įrašė: Gagarinui išlipus iš autobuso, visi leido sau parodyti tikruosius jausmus ir ėmė glėbesčiuotis, bučiuoti vienas kitą. Užuot linkėję malonios kelionės, kai kurie pravirko tarsi amžiams atsisveikindami. Iš jų rankų kosmonautą turėjome išplėšti jėga.
Skrydžio valdymo centre Koroliovas su savo technikais stebėjo ekranuose pasirodžiusius teigiamus signalus, kai žarnos buvo sandariai prijungtos. Gagarino deguonies atsargų sistema veikė, o kostiume nebuvo pastebėta jokio nuotėkio. Paleidimo bokšto apačioje autobuse nerimstantis Titovas sulaukė paskutinio įsakymo tą dieną, nušalinusio jį nuo misijos kartą ir visiems laikams. Ivanovskis paskutinį kartą atsisveikindamas kumščiu pastukseno į Gagarino šalmą, tačiau ramybės jam nedavė dar viena detalė. Visas tas klaviatūros kodo reikalas. Jis prisimena: „Atrodė neteisinga išsiųsti Jurą į kosmosą nesuteikus nė menkiausios skrydžio kontrolės galimybės. Nepaisant psichologų nuomonės, jis vis dar buvo tinkamai parengtas kariuomenės pilotas.“ Ivanovskis prisimena jautęs apmaudą dėl Gagarino situacijos. „Gydytojai neturėjo galimybės deramai įvertinti, ar sveikas protas dėl spaudimo jo neapleis, kadangi nė vienas iš jų niekada nebuvo skraidęs.“ Nepradėjus veikti automatinei „Vostok“ valdymo sistemai, Gagarinui turėjo būti leidžiama pasinaudoti kosminio laivo įrenginiais ir savarankiškai išspręsti iškilusią problemą lygiai taip, kaip būtų tikimasi, kad jis išgelbės pašėlusiai besisukantį MiG be gydytojų komiteto sutikimo. „Vostok“ buvo keistas įrenginys, tačiau, kas be ko, tai skraidymo priemonė. Blogiausia, kas galėjo nutikti – ji galėjo sprogti kildama, skrydžio metu arba leisdamasi. Visus šiuos pavojus Ivanovskis pridengia žodžiu „nesusipratimas“. Jis tvirtina: „Dirbant su bet kokiais skraidančiais aparatais visada išlieka nesusipratimų tikimybė.“ Nauja buvo tik tai, kad „Vostok“ galėjo ramiausiai pakilti į orbitą, tačiau stabdymo varikliams nepradėjus veikti Gagarinui teliktų iš lėto uždusti be vilties būti išgelbėtam, ištrūkti iš kabinos ar saugiai katapultuotis ir nusileisti į žemę su parašiutu. „Vostok“ taptų jo amžino poilsio vieta… Ivanovskis tiksliai apibendrina esminę nuo kosmonauto gyvenimo neatsiejamą riziką: „Jo darbas ir išskirtiniai gabumai gali pareikalauti mirties.“ Ivanovskiui ramybės nedavė visos galimybės, tačiau jis pripažįsta, kad kosmoso programoje dirbantys žmonės, ypač patys kosmonautai, apie tai niekada atvirai nekalbėjo. Apie savo sprendimą paleidimo bokšte – savo nediduką sąžinės maištą – jis sako: „Iš kur man žinoti, kodėl taip padariau? Tikriausiai akimirkai drausmė mane apleido.“
Štai ką jis padarė: jis persisvėrė per liuką paskutinį kartą ir pamojo Gagarinui pakelti skafandro antveidį, kad jie galėtų pasikalbėti nenaudodami radijo ryšio. Radijo bangomis perduodamų pokalbių klausėsi visi, o šis turėjo būti asmeniškas. Ivanovskis ketino atskleisti „didžiąją paslaptį“ – tris skaičius šešių skaitmenų klaviatūroje, kurių Gagarinui reikėjo tam, kad perimtų kosminio laivo valdymą. „Tariau: „Jura, tie skaičiai yra trys, du, penki!“, o jis nusišypsojo ir atsakė: „Kamaninas man jau pasakė!“
Net ir kietaširdis stalinistinio režimo šalininkas paskutinę akimirką pajuto lašelį žmoniškumo. Taip pat pasielgė ir Galajus bei Koroliovas, nors jų nepritarimu klaviatūros reikalui niekas niekuomet neabejojo. Bet kuriuo atveju didžioji paslaptis buvo atskleista.
Mintis, kad dar trys žmonės, įskaitant patį vyriausiąjį projektuotoją, sulaužė taisykles, turėjo atrodyti guodžianti. Teoriškai Ivanovskis išdavė oficialią valstybės paslaptį ir už tokį nusikaltimą galėjo būti išsiųstas į belaisvių stovyklą.
