Izraelis smogs vėlyvą pavasarį?
Atakos prieš Irano branduolinę programą tikimybė auga. Bet mažai šansų, kad šalį ji privers atsisakyti branduolinių ambicijų.
Krizė brendo jau seniai. Kaip gauti branduolinių ginklų, Iranas žvalgytis pradėjo dar prieš šacho žlugimą 1979-aisiais. Prieš 10 metų likęs pasaulis sužinojo apie šios šalies statomas gamyklas, kurios aprūpins „sunkiuoju“ vandeniu (naudojamu reaktoriuose, kuriuose susidaro plutonis) ir sodrintu uranu, kuris reikalingas kelių tipų branduoliniams reaktoriams, bet ir branduoliniams ginklams. Augo sodrinimo gamyklų galimybės, pajėgumas ir skaičius, taip pat buvo dirbama prie detonatorių, gaidukų ir raketinių technologijų.
Iranas mažų mažiausiai siekia turėti patirties ir medžiagų, kurios leistų greitai surinkti branduolinius ginklus. Gali ateiti metas, kai jie panorės patys kurti bombas. Tai itin jaudina Izraelį, kuriam grasina Irano parankiniai Libane bei Gazoje ir pasibjaurėjimą kelia antisemitiškos Irano lyderių tirados. Nerimą jaučia ir arabų valstybės, kurios bijo Irano galios (ir savų šiitų mažumų). Kai kurias – Saudo Arabiją, Egiptą, galbūt Turkiją – tas nerimas gali paskatinti pačioms bandyti gauti branduolinių ginklų. Daug būgštaujančių, kad regionas dėl to bus dar nestabilesnis nei yra. Net jei ir nebus, galimos nestabilumo pasekmės dėl tokių įvykių būtų daug siaubingesnės.
Išorinės jėgos, ypač JAV, daug atiduotų už galimybę išvengti įsidrąsinusio Irano su branduoliniais ginklais perspektyvos. Dėl to vis griežtesnėmis sankcijomis Iraną bandoma priversti atsisakyti sodrinimo ir pasitenkinti kitur gaminamu reaktorių kuru. Taip pat dėl to JAV ir kiti pasiryžę neatsisakyti karinių smūgių galimybės.
Izraelyje pasiryžimas beveik priartėjo prie įsipareigojimo. Izraelis pats turi branduolinių ginklų, įskaitant esančius povandeniniuose laivuose, kurie net po šalies sugriovimo galėtų sunaikinti bet kurį ją sugriovusį agresorių. Bet šios gynybinės priemonės negana, kad izraeliečiai branduolinį Iraną liautųsi laikę antro holokausto pranašu. Bėda ta, kad kariniai veiksmai nebūtinai duos tai, ko nori Izraelis, o vidutiniu arba ilgu laikotarpiu galėtų pabloginti padėtį.
Trumpi degikliai
Irano bombos atsiradimo galimybė artėja su kiekvienu centrifugų apsisukimu jo požeminėse sodrinimo gamyklose. Izraelio karinės žvalgybos vadovas generolas majoras Avivas Kochavi sako, kad Iranas įsigijo 4 tonas urano, prisodrinto iki 3,5 proc., ir dar 100 kg prisodrinto iki 20 proc., kuris, iraniečių žodžiais, skirtas tiriamajam reaktoriui Teherane.
Prisodrinus iki 90 proc. (o pasiekus 20 proc. tai ne itin sunku), iš tokio labiau prisodrinto urano būtų galima pagaminti iki keturių branduolinių ginklų. Pasak generolo A. Kochavi, aukščiausiajam Irano vadovui ajatolai Ali Khamenei davus įsakymą, iraniečiai per metus pagamintų nesudėtingą prietaisą, o dar metų ar dvejų prireiktų branduolinei galvutei paruošti, kuri tiktų balistinei raketai. JAV analitikai, kurie įsivaizduoja, kad požiūris į branduolinių pajėgumų plėtojimą yra platesnio masto nei skubi programa, mano, kad laiko reikėtų šiek tiek daugiau.
Izraelio gynybos ministras Ehudas Barakas kalba, kad Irano programa į „imuniteto zoną“ žengia gerokai anksčiau, nei bus surinkta nors viena bomba. Kelios Irano centrifugos šiais metais buvo perkeltos į anksčiau slaptą „Fordow“ gamyklą netoli šventojo Kumo miesto. Ši gamykla yra kalno gelmėse, ir būtent dėl to E. Barakas kalba, kad Iranas artėja prie stadijos, „kai bet koks smūgis gali pasidaryti nepraktiškas“.
O kam reikalingi draugai?
Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) sako, kad „Fordow“ gamykloje telpa 3 tūkst. centrifugų, palyginti su 9 tūkst., kurios, Irano tvirtinimu, stovi pirmojoje sodrinimo gamykloje „Natanz“. E. Barakas būgštauja, kad galutinai įrengęs „Fordow“, Iranas pasitrauks iš Branduolinių ginklų neplatinimo sutarties (BGNS). Tai reikštų galą TATENA patikrinimams ir apsaugos procedūroms, kurių tikslas – stebėti branduolinių medžiagų judėjimą. Šiaurės Korėja iš BGNS pasitraukė 2003 m.: po dvejų metų ji pranešė turinti bombą, o po trejų vieną išbandė.
E. Barakui pritaria ne visi Izraelio saugumo pareigūnai. Yra manančių, kad Izraelis greičiausiai jau dabar nebegali smogti savarankiškai, o kiti atmeta mintį, kad „Fordow“ – unikalus sunkiai įveikiamas taikinys. Daug jų kolegų amerikiečių susikoncentravimą į „Fordow“ laiko per siauru. Yra prasčiau ginamų objektų, kurie irgi būtini Irano branduolinėms ambicijoms, kaip antai centrifugų ir raketų gamyklos.
Mažėjantis Irano pažeidžiamumas ne vienintelė priežastis galvoti, kad po daugybę metų trukusių kalbų Izraelis iš tiesų gali ruoštis smūgiui. Šalis didino kuro papildymo ore pajėgumą, taigi ir galimybes daug lėktuvų nusiųsti virš taikinių gerokai Irano gilumoje. O „arabų pavasaris“ sumažino Irano galimybes atsimokėti. Kebli Assado režimo padėtis Sirijoje į peštynes neleidžia kištis vieninteliam svarbiam Irano sąjungininkui iš arabų kraštų. Prieš metus gal ir buvo galima tikėtis, kad tiek „Hizbullah“ Libane, tiek „Hamas“ Gazoje po smūgio Iranui taikinius Izraelyje užpils raketų kruša. Nūnai „Hamas“ traukiasi nuo Irano Egipto link, o dėl padėties Sirijoje „Hizbullah“ neturi garantijų, kad smogus Izraeliui bus papildytas jos arsenalas, kurį aprūpina Iranas.
Sąjungininkų keblumai
O dar yra JAV prezidento rinkimai. Kaip ir pirmtakė Busho administracija, Baracko Obamos Baltieji rūmai labai susirūpinę dėl Irano branduolinių ambicijų. Bet jie nerimauja, kad išpuolio (iš Izraelio ar JAV pusės) prieš Iraną pasekmės neprognozuojamos ir baisios: naftos kainos (bent kuriam laikui) šautų į aukštumas keldamos pavojų ekonomikos atsigavimui, „arabų pavasario“ supurtytiems sąjungininkams iš Persijos įlankos grėstų dar didesnė destabilizacija, galėtų atsigauti džihadistų terorizmas, o JAV galbūt būtų atitrauktos nuo pagrindinio tikslo – atsverti kylančios Kinijos galią Ramiojo vandenyno vakariniame regione.
Pasak JAV gynybos sekretoriaus Leono Panettos, Izraelio smūgis Irano bombos pasirodymą atidėtų „gal vieniems, tikėtina, dvejiems metams“, o tai atrodo per menkas atlygis už tokią riziką. B. Obama primygtinai reikalavo izraeliečius daugiau laiko duoti diplomatijai, vis griežtesnių sankcijų režimui ir žvalgybos vadovaujamoms pastangoms sabotuoti Irano progresą. Per laikotarpį nuo pernai metų rugsėjo iki šių metų sausio tiek L. Panetta, tiek generalinio štabo pirmininkas generolas Martinas Dempsey Izraelio lyderius perspėjo, kad nusprendę smogti jie nesulauks pagalbos.
Bet rinkimai Izraelio ministrui pirmininkui Benjaminui Netanyahu gali leisti pasiderėti. Susidūrus su karingu varžovu respublikonu ir rinkėjais, kurie vietomis smarkiai palaiko Izraelį, B. Obamai gali atrodyti, kad Izraelio veiksmams post factum jis turi pritarti ar netgi jais remtis taip, kaip to nebūtų daręs anksčiau ir galbūt nedarytų po perrinkimo, jeigu tai įvyks. Kovo mėnesį B. Netanyahu ketina vykti į Vašingtoną. Tikėtina, kad iš esmės palankiai nusiteikusiam Kongresui jis primins, kokia JAV pareiga kovojant su „egzistencine grėsme“ Izraeliui. Nors B. Netanyahu atsargesnis, nei kai kurie galvoja, būtų klaida manyti, jog jis blefuoja neoficialiai teigdamas, kad jam budint niekas Iranui neleis žengti neatšaukiamą žingsnį branduolinių ginklų turėjimo link.
Vasario pradžioje, kai L. Panetta dalijosi mintimis su „Washington Post“ žurnalistu, jis atrodė suvokęs, kad Izraelio smūgis vis labiau tikėtinas. Jis sakė manąs, jog yra „didelė tikimybė“, kad šių metų balandžio–birželio mėnesiais Izraelis puls Iraną. Kiti šaltiniai puolimo tikimybę šiais metais vertina šiek tiek daugiau kaip 50 proc.
Toks puolimas būtų daug sudėtingesnė kampanija nei Izraelio smūgiai prieš Irako Osirako reaktorių 1981-aisiais ir Sirijos reaktorių prie Al Kibaro 2007-aisiais. Irano branduolinė programa atrodo sumanyta atsižvelgiant į oro atakas. Gamyklos išsklaidytos po daugiau kaip tuziną esą gerai ginamų vietovių.
Ypatingą dėmesį Izraelis turbūt skirtų „Natanz“ ir „Fordow“ sodrinimo gamykloms; po jų būtų objektas prie Isfahano, kuriame uranas verčiamas centrifugoms tinkamomis dujomis, ir statomas sunkiojo vandens reaktorius prie Arako (pastarieji abu yra žemės paviršiuje). Didesnis rusų statytas reaktorius prie Bušero turbūt išsisuktų gyvas ir sveikas: ginklams jis ne itin svarbus, o tarša jį pažeidus galėtų pasklisti po visą Persijos įlanką.
Pagrindines Izraelio šturmo pajėgas sudarytų pora tuzinų F-15I ir 100 F-16I (JAV naikintuvų bombonešių variantai, pritaikyti tolimoms misijoms) kartu su kuro lėktuvais; galbūt papildomai ir ginkluoti nepilotuojami orlaiviai bei sparnuotosios raketos iš povandeninių laivų. Labiausiai tikėtina, kad lėktuvai skristų per Jordaniją ir Iraką, kuris beveik neturi oro gynybos. Iranas gynybą turi, bet tai dažniausiai sovietinių laikų raketos žemė-oras, ir izraeliečiams su tokiomis jau teko susidurti. Naikintuvų Iranas irgi turi, bet izraeliečiai dėl jų ne itin jaudinasi.
Puolimo planai
Izraelis turi bent 100 valdomų 2,25 tonos priešbunkerinių bombų GBU-28 ir dar daugiau mažesnių GBU-27. Esant pakankamai tiksliems ir gausiems smūgiams, „Natanz“ gamyklai jos būtų pavojingos.
Svarbiausias klausimas, ar Izraelio smūgis nors kiek pakenktų „Fordow“ centrifugų centrui, kuris, kalbama, yra 80 metrų po žeme. Pasak mokslininko Austino Longo, kadaise dirbusio „RAND Corporation“, jeigu visi F-15I nešamą GBU-28 kartu su abiem GBU-27 nutaikytų į vieną tašką, būtų 35–90 proc. tikimybė, kad daugiau kaip pusė bombų nusileistų reikiamoje vietoje ir bent viena pasiektų gamyklą. Tad nebloga tikimybė, kad „Fordow“ gamyklai smogus su nepriekaištingu tikslumu bent viena bomba pridarytų žalos. Bet net jeigu viskas praeitų sklandžiai, Iranas tebegalėtų suremontuoti gamyklas ir atkurti programą. Jeigu Izraelis nebus pasirengęs smogti techniniams programos lyderiams, kurie sėdi civiliniuose tyrimų centruose ir universitetuose, nemenkos branduolinės žinios, kurias Iranas sukaupė pastaraisiais dešimtmečiais, iš esmės liks nepaliestos. Įrangos tiekėjų tinklas irgi. Be to, jeigu Iranas dar neplanuoja pasitraukti iš BGNS, toks puolimas duotų puikų pretekstą tai padaryti visą programą perkeliant į pogrindį ir stengiantis bombų pasigaminti kuo greičiau, užuot kaupus ribinį pajėgumą. Net jei Izraelio smūgis pavyktų, Irano progresas turbūt vėluotų tik 3–4 metus, o ryžtas tik sustiprėtų.
Po JAV atakos galbūt pavyktų laimėti penkerius, o gal net dešimt metų, nes jos gali rinktis daugiau taikinių ir numesti daugiau bombų, kurios būtų daug didesnės: B-2 neša GBU-57 MOP, kurios sveria beveik 14 tonų. Prisimindamas didesnius JAV pajėgumus, anuometis Izraelio ministras pirmininkas Ehudas Olmertas 2008 m. gegužę pasiteiravo George’o Busho, ar prireikus JAV užbaigtų Izraelio pradėtą darbą ir neapleistų draugo, kad ir kokios būtų pasekmės. Dėl Irako susirūpinęs G. Bushas atsakė neigiamai. B. Obama, kurio santykiai su B. Netanyahu daug šaltesni nei buvo G. Busho ir E. Olmerto, sako, kad „visus variantus palieka atvirus“. Tad JAV smūgis tebėra galimas ir toks bus iki pat tos dienos, kai Iranas dislokuos ginklus. Tačiau JAV vargu ar skubės smogti po Izraelio misijos. Administracijos pareigūnai sako, kad JAV siektų likti nuošalėje, nors susitaiko su tuo, kad daugelis JAV laikys bendrininkėmis, kad ir kaip atkakliai šios neigtų. Tačiau JAV duotų stiprų atkirtį į bet kokį puolimą prieš jų pačių pajėgas, jų sąjungininkų naftos objektus arba transportą.
Nors Irane vadai dažnai grūmoja, kad uždarys Ormūzo sąsiaurį, per kurį keliauja apie 35 proc. pasaulio naftos, plukdomos jūrų maršrutais, įprastai blokadai Iranui trūksta laivų ir ugnies galios. Prastai ginamiems tanklaiviams iraniečiai galėtų pridaryti žalos minomis, mažaisiais torpediniais povandeniniais laivais ir priešlaivinėmis raketomis. Bet pasipylus tokioms atakoms jos turbūt sukeltų triuškinantį JAV Penktojo laivyno, dislokuoto Bahreine, lėktuvnešių atsaką. Jeigu Iranas savo veiksmais nori ne tik įkyrėti, bet ir daugiau pasiekti kartu neišprovokuodamas lemiamos JAV kontratakos, jam reikia gerai apgalvotos ir novatoriškos taktikos.
Karai savame krašte
Vis dėlto siekdama išlaikyti patikimumą Irano vyriausybė jaustųsi priversta atsimokėti. Ji ne tik grasina krovininiams laivams, bet sakė atsakysianti ir smūgiu bet kuriai Persijos įlankos valstybei, iš kurios bus puolamas Iranas. JAV turi bazių Kuveite, Bahreine, Katare ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Iranui nusprendus, kad JAV tiesiogiai susijusios su kuria nors ataka, šios šalys gali tapti taikiniais. Iranui smogus Persijos įlankos valstybėms, Jungtines Valstijas tai, savo ruožtu, gali paskatinti atsimokėti smūgiais prieš nebranduolinius taikinius Irane.
O dar yra atakos prieš patį Izraelį. Nors „Hizbullah“ ir „Hamas“ galbūt nepuls taip smarkiai, kaip būtų puolusios prieš metus, žalos jos vis tiek gali pridaryti. Iranas taip pat gali pamėginti Izraeliui smogti balistinėmis raketomis, nors šios susidurtų su Izraelio priešraketine gynyba ir gali išprovokuoti tiesioginį JAV atsaką.
Negalima atmesti visuotinio regiono sukrėtimo. Bet didžiausias neigiamas Irano puolimo aspektas gali būti atsigavusi patriotiška parama nepopuliariam ir nekompetentingam režimui. Net narčiausiai prieš režimą nusiteikę iraniečiai šiandien būgštauja, kad išpuolis prieš šalies branduolinius objektus galėtų atgaivinti Irano–Irako karo laikų revoliucinį islamišką patriotizmą, patvirtindamas dešimtmečius režimo skleistą paranojišką propagandą ir įtvirtindamas vis stipresnę revoliucijos sargų įtaką politikai ir ekonomikai.
Nors tokios baimės galbūt perdėtos, perdėtos gali būti ir kai kurių užsieniečių puoselėjamos viltys, kad puolimas gali turėti priešingą poveikį, ir iraniečiai pasuks prieš režimą. Iranas išties įsivėlęs į kovas dėl valdžios. Pirmą kartą po 1979 m. islamo revoliucijos parlamentarai į apklausą išsikvietė prezidentą. Turint omenyje visuomenės nepasitenkinimo režimu lygį, paskatintą susidorojimų po 2009 m. rinkimų, taip pat ekonomikos nuosmukį dėl sankcijų, vyriausybė iš visuomenės gali tikėtis tik riboto pritarimo, bet gali netekti ir jo, jeigu po atsakomųjų smūgių prieš krovininius laivus, naftos terminalus Persijos įlankoje arba Izraelį sektų JAV puolimų banga. Tai priežastis tikėtis gana santūrios reakcijos į bet kokį išpuolį; arba tikėtis reakcijos teroristų atakomis tolimesniuose kraštuose, kaip vasarį surengtos prieš Izraelio diplomatus Naujajame Delyje, Tbilisyje ir Bankoke.
Bet, kad ir kokie nepatenkinti, iraniečiai iš esmės didžiuojasi savo branduoline programa ir nemato jokių priežasčių, kodėl tokia sena ir didi tauta negali turėti branduolinių ginklų. Jie pažymi, kad Pakistanas – dar nestabilesnis ir pavojingesnis branduolinio klubo narys nei būtų Iranas, o Vakarų galingieji yra veidmainiai, nebyliai pritardami Izraelio branduoliniams ginklams. Anot iraniečių, Iranas karo nebuvo pradėjęs nuo XIX a., o Izraelis niekuomet nebuvo visiškai taikus.
Tai tik dar labiau patvirtina, kad, nors bombardavimas galėtų atidėti Irano branduolines ambicijas, menka tikimybė, jog jos dėl to sumažės: atrodo labiau tikėtina, kad jos tik dar labiau įsitvirtins. Galbūt per laiką, laimėtą po atakos, dabartinis režimas žlugtų, o jo vieton stotų mažiau atsidavęs branduolinei plėtrai. Bet gali nutikti ir taip, kad vėl sustiprintos sankcijos net ir dabartinį režimą įtikins, jog už tapimą branduoline valstybe mokama per daug. Suderintos sankcijos su puolimo grėsme gali pasirodyti dar labiau įtikinamos, net jei realus puolimas jų jėgą paradoksaliai sumažintų.
Tačiau sankcijos pasidarė tokios griežtos tik dėl to, kad pasaulis į Izraelio atakos riziką žiūri rimtai ir ieško alternatyvos. Žvanginimas kalavijais kartais gali turėti prasmės. Bet kalavijai aštrūs, o ašmenys dvipusiai.
