Galima džiaugtis, kad garso įrašų kokybė vis gerėja. Tačiau įdomiausia ne muzikos klausymosi priemonių tobulėjimas – audiokasečių eros pabaiga, plokštelių virsmas kompaktinėmis ar kolonėlių stebuklai. Vis dėlto svarbiausia, kaip keičiasi, mutuoja, iš senos odos neriasi muzikinis kūrinys ir kokią įtaką tam daro garso triukai.
Daugeliui atrodo, kad kompozitorius sukuria kompoziciją, o klausytojai gali ją tiesiog imti ir klausyti. Bet taip manydami tiesiog ignoruotume visą garso parengimo darbą, vykstantį nuo kūrinio sukūrimo iki išleidimo. Šiame tūkstantmetyje sunku nepastebėti didžiulio dėmesio garso dizainui, garso bangų dažnių niuansams, garsinei estetikai ir techniniam muzikos produkto paruošimui. Paprasčiau tariant – nuo muzikos sukūrimo pabaigos iki kūrinio išleidimo tobulinami garsai, skambesys, jie derinami tarpusavyje, reguliuojami garso stiprumo lygiai, dažniai ir pan.
Visuomenei ir policijai gerai žinomas Reperis Eminemas iki paryčių tūno įrašų studijoje, kad garsas būtų kuo tobulesnis.
Visas šis darbas skirtas mūsų ausims – kad klausydami kūrinio patirtume kuo daugiau malonumo. Garsiškai „neapdirbtas“ kūrinys perteikia gerokai mažiau emocijų. Tai akivaizdu gyvo garso pasirodymuose – koncerte su apverktina garso režisūra jaučiamės blogai, aplinka mus erzina, greičiau pavargstame. O patekę į skrupulingai ir profesionaliai parengtą garso šou ne tik gėrimės kiekvienu mėgstamos muzikos pliūpsneliu, bet ir išeiname iš renginio emociškai pailsėję, gal net pasikrovę energijos.
Kaip manote, kuris drabužių dizaineris geresnis – tas, kuris visą savo kūrybinę energiją išnaudoja idėjoms kurti, ar tas, kuris gaišta laiką tam, kad pats savo rankomis kruopščiai pasiūtų rūbą? O kurio kompiuterių kūrėjo kompiuteris efektyvesnis? To, kuris sukūrė modelį ir perdavė jį realizuoti kitiems, ar to, kuris pats penkiskart perrinko visą mašiną? Atrodo, nepavyktų ir konstatuoti, ar muzikos kūrėjui geriau veltis į garso suderinimo ir techninio skambesio smulkmenas, ar likti „tikru menininku“ ir atiduoti šiuos techninius darbus amato specialistams. Yra velniškai sėkmingų kūrėjų abiejose pusėse. Pavyzdžiui, Michaelas Jacksonas kūrė tikrai įstabią muziką ir duodavo ją garsiškai „sutvarkyti“ kitiems. O visuomenei ir policijai gerai žinomas reperis Eminemas pats iki paryčių tūno įrašų studijoje, maigo ir sukioja aparatūros išsikišimus, kad tik muzikinio kūrinio garsinis apipavidalinimas būtų kuo tobulesnis.
Tačiau didžiausia šiandienos problema slypi už viso šio audioteatro užuolaidų – dėmesys garso dizainui po truputį nukreipia dėmesį nuo pačios muzikos. Kartais pasiklausius naujų kūrinių atrodo, jog gerai suderinti aukšti ir žemi dažniai savaime garantuoja muzikinio turinio vertingumą. Betgi negarantuoja. Jei esi puikus technikas ir sugebi suderinti malonius ausiai tonus ir tinkamas vibracijas kūnui – esi labai naudingas ir reikalingas specialistas, bet visgi ne kompozitorius. Tačiau lygiai taip pat, jei tavo muzika kupina kūrybingumo, energijos, talento, bet nesuteikia garsinio malonumo – kam ji patiks? Šiais laikais, kai visi išlepinti stulbinančių garso spektaklių, turbūt niekam.
Prieš 20 metų dar buvo galima tapti legenda be didesnio manipuliavimo šia technine estetika. O dabar nekreipiantis dėmesio į garso dizainą kūrėjas dažniausiai atsiduria aklavietėje, tiksliau – kurčiavietėje.
Leonardo da Vinci, nors ir buvo užkietėjęs vizualistas, teigė, kad muzika dėl daug priežasčių (fizinių, emocinių…) gali suteikti žmogui didžiausią malonumą iš visų meno rūšių. Reikia tik mokėti jos klausytis ir rasti sau tinkamą. Leonardai, teisus tu ar ne, bet tavo nuomonę apie šių dienų eksperimentinę garsų elektroniką pasaulis mielai išgirstų… Švelniai tariant, nuo tavo laikų muzikoje daug kas pasikeitė, o muzikos kritikai nuo dvidešimtojo amžiaus vis kuriuos nors metus paskelbia „kritiniais“, „kriziniais“ ar „žadančiais kardinalius pokyčius muzikos pasaulyje“.
Nujaučiama aiški siužeto linija – jei muzika tikrai kilo iš ritmo, ji pildysis įvairių elementų ir turbūt galiausiai persipildys. Tada trauksis, trauksis ir galutinai susitrauks iki kokio nors dirbtinio, mikroskopinio, bet absoliutaus garso kaip atspirties taško. Nuo jo atsispyrusi, turėtų vėl pajudėti atgal, tik jau su įmantresnėmis revoliucijomis. Sunku pasakyti, kurioje šios siužeto linijos vietoje dabar esame – vieni sakytų, kad muzika dar plečiasi, kiti – kad jau senokai, nuo ankstyvojo minimalizmo užuomazgų, traukiasi.
Vykstant ar nevykstant įvairiausiems perversmams muzika buvo ir vis dar yra apibūdinama kaip garsų menas. Jei ko nors muzikoje ir neteksime, svarbiausia nepamiršti to keisto antrojo žodžio junginyje „garsų menas“. Tuomet turėtume šiuose ar kituose pokyčiuose neprapulti.
