Keisti astrofizikų namai.
Šiuolaikinės prancūzų dramaturgės, rašytojos, scenaristės ir aktorės Yasminos Rezos pjesės – intelektuali pramoga, atplėšianti nuo kasdienybės. Ši dramaturgija patraukia lengvu sąmojingumu, kuris nereiškia pigumo, lėkštumo ar mergvakariams būdingo humoro.
Kauno dramos teatro scenoje pastatyta Y. Rezos tragikomedija „Trys gyvenimo versijos“ (režisierius Agnius Jankevičius) prisistato Vytauto Didžiojo universiteto teatras. Jo vadovė – aktorė Goda Piktytė. Teatro ir kino kryptį pasirinkę studentai savo aktoriaus patirtį pradės kaupti VDU teatro scenoje, kurioje dirbs kartu su profesionalais, dalyvaus įvairiuose tarptautiniuose projektuose. Spektaklio „Trys gyvenimo versijos“ kūrėjai (G. Piktytė, A. Jankevičius, Dainius Svobonas) – vieni iš daugelio būsimų VDU teatro dėstytojų.
Lakoniškas dailininkės Lauros Luišaitytės scenovaizdis randasi materializavus kelis pjesės faktus: Anri (Sigitas Šidlauskas) ir Jubera Finidoris (D. Svobonas) yra astrofizikai, tad ant scenos grindų išpieštas baltas ratas, žymintis Sonios (G. Piktytė) ir Anri namus – tai stilizuotas žvaigždynų ir įvairiausių kosminių ūkų žemėlapis. Jų vaiko, kuris yra poros konflikto priežastis, vaidmenį „atlieka“ skandalingos pankroko grupės „Sex Pistols“ lyderio Johny Rotteno fotografija, kabanti scenos centre (mažamečio verksmų ir kaprizų akustinė išraiška – periodiškai nugriaudintys įžūliosios grupės akordai). Konkretus, skandalais apaugęs legendos atvaizdas jau savaime yra vaidmuo, ženklas, todėl spektaklio režisieriaus sumanymas atvesti J. Rotteną į „Tris gyvenimo versijas“ tolygus „On the Flatness of Galaxy Halos“ temai, kuria diskutuoja S. Šidlausko ir D. Svobono personažai (t. y. temos specifika suprantama tik jos autoriams).
Dramaturgė vienos poros – Sonios ir Anri – barnį su visa jo užuomazga, plėtote ir kulminacija modeliuoja pasitelkdama geras santuokinio konflikto anatomijos žinias. S. Šidlauskas ir G. Piktytė atidžiai seka autorės sužymėtu emocinių niuansų brėžiniu savo personažams pridėdami papildomos – aktorinės – druskos: taip atsiranda vedybinio gyvenimo šaržas.
Po įžanginės scenos žiūrovas supažindinamas su kita – Finidorių (Jūratė Onaitytė ir D. Svobonas) – pora, besiriejančia dėl absurdiškų dalykų. Tikrasis farsas prasideda susitikus abiem duetams: pirmoji pora tuoj pat turi nuraminti vaiko migdymo ritualo ištąsytus savo nervus ir gražiai priimti durų skambutį spaudžiančius nelauktus svečius, o antroji – veido raumenis performuoti į šypseną. Aktorių pradėta mandagumo ir sukąstų dantų komedija pamažu tampa tragedija: žiūrovų akivaizdoje išryškėja apnuoginti charakteriai su savo kompleksais, problemomis ir ydomis. J. Onaitytės įkūnijama astrofizikos profesoriaus žmona, demonstruojanti pavyzdines vaikų auklėjimo žinias, galiausiai pasirodo esanti arogantiško sutuoktinio pastumdėlė. S. Šidlausko Anri nervingas tūpčiojimas prieš autoritetingąjį kolegą virsta savitvardos praradimo priepuoliu.
Po buitinės katastrofos ištuštėjęs mūšio laukas vėl užleidžiamas pėstininkams: personažai grįžta į savo vietas, farsas kartojamas iš naujo. Paskui dar kartelį. Kiekvienoje versijoje viskas kiek kitaip, tačiau pagrindinė siužeto schema – nelauktų svečių priėmimas, per kurį atsidengia tikrieji veikėjų veidai, – išlieka, kaip ir ta pati farso tema. Bet kuris šių scenarijų galėjo įvykti. Kuris yra tikrasis – režisierius neakcentuoja. Publikai parodomos kelios to paties įvykio variacijos, kurių bendras vardiklis – buitiška, o kartu ir „būtiška“ tragikomedija. O žiūrovams lieka jų asmeninės spektaklio vertinimo versijos: jie žiūrėjo tragediją ar komediją?
