Anksčiau visiškai įprastai atrodęs „New Look“ kolekcijos pristatymas, surengtas šalia prabangaus viešbučio.
Žodžių junginys „mados savaitė“ nuo neatmenamų laikų viso pasaulio mados mylėtojų tariamas tyliai, atsargiai iškvėpus ir įterpus po svarią pauzę prieš kiekvieną žodį. Nėra ko juoktis – jei negalite gyventi be mados, jums ši frazė taip pat turėtų reikšti šį tą svarbaus. Tiesa, laikai, nuo kurių mados savaitės sąvoka apsigyveno mados gerbėjų (angl. fashion victims) žodynuose, nėra tokie jau neatmenami. Mums visiems pažįstamos šiuolaikinės mados savaitės – tai XX a. atradimas. O svarbiausios pasaulio mados savaitės, nors ir keista, atsirado tik antrojoje amžiaus pusėje.
Tai nereiškia, kad iki mados savaičių atsiradimo mados pristatymų apskritai nebuvo. Tačiau tenka pripažinti, kad iki pat XX a. pradžios couture meistrai ne itin rūpinosi demonstruoti savo naujausius kūrinius publikai. Priežastis labai paprasta – nebuvo poreikio. Ankstesnių amžių mados kūrėjams sezoninių kolekcijų samprata buvo svetima, mat jie dirbo tik pagal individualius aristokratijos, o vėliau ir turtingos buržuazijos atstovių užsakymus. Jei nėra kolekcijos, ką gi tuomet demonstruoti?
Šiaip ar taip, viso pasaulio mados muziejų turinys rėkte rėkia, kad demonstruoti tikrai buvo ką. Pavyzdžiui, Prancūzijoje XVII ir XVIII a. kūrusių nežinomų aukštosios mados meistrų darbai neabejotinai prilygsta meno šedevrams. Deja, tuometinė publika vargu ar būtų galėjusi tinkamai įvertinti, o juo labiau įsigyti šį tik aukščiausiems visuomenės sluoksniams skirtą grožį. Visi kūriniai buvo vienetiniai egzemplioriai, prieinami tik milžiniškas sumas pakloti pasirengusiems aukštuomenės atstovams.
Pirmoji pasaulio sostinė, pradėjusi rengti tikrų tikriausias mados savaites, – toli gražu ne Paryžius. Tai Niujorkas.
Kad ir kaip mados mylėtojams norėtųsi mados pristatymus apgaubti paslapties ir romantikos šydu, realybė yra kur kas paprastesnė ir praktiškesnė. Pristatymų atsiradimą lėmė apčiuopiama materialinė nauda. Be jokios abejonės, mados sezono sąvoką sugalvojo Charlesas Frederickas Worthas, tačiau mados istorikai nėra linkę sutikti, kad šis legendinis kūrėjas taip pat pirmas pradėjo rengti mados šou. Naujų modelių pristatymai, kartais kažkodėl vadinti „mados paradais“, išpopuliarėjo XIX a. antrojoje pusėje. Juos mėgo visų žymiausių Paryžiaus mados namų klientės.
Tiesa, Ch. F. Worthas, o vėliau ir iš jo idėjų pasisėmęs Paulis Poiret mados pristatymo sąvoką pakėlė į naują lygį. Jau XX a. pradžioje mados pristatymai pamažu virto spalvingais ir kruopščiai apgalvotais spektakliais.
O dabar pasiruoškite būti nustebinti. Pirmoji pasaulio sostinė, pradėjusi rengti tikrų tikriausias mados savaites, – toli gražu ne Paryžius. Tai Niujorkas. Šis faktas, beje, dar kartą iliustruoja stiprius mados pristatymo fenomeno ryšius su industrializacija, masinės gamybos atsiradimu ir nemažomis pajamomis galinčios pasigirti vidurinės klasės gimimu. Be abejo, kiekviena save gerbianti dama šias pajamas norėjo išleisti madingiausiems drabužiams, todėl mintis rengti naujų kolekcijų pristatymus pasirodė esanti mados verslo, o kartu ir mados industrijos, gimimo dalis. Ir tai nestebina, juk frazė „mados namai“ Amerikoje mažai ką reiškė, tad svarbiausi mados pristatymų entuziastai pasirodė esantys ne snobiški aukštosios mados kūrėjai, o demokratiški prekybos centrai.
Manoma, kad pirmąjį mados pristatymą Jungtinėse Valstijose 1903 m. surengė Niujorko prekybos centras „Ehrich Brothers“. Jo savininkai panoro pareklamuoti siūlomą moteriškų drabužių kolekciją ir privilioti į prekybos centrą kuo daugiau pirkėjų. Pati pristatymo idėja, neabejotinai pasiskolinta iš Paryžiaus mados salonų, smarkiai išpopuliarėjo, tad jau po kelerių metų dauguma stambiausių Amerikos prekybos centrų tarpusavyje konkuravo rengdami brangius ir pompastiškus mados šou. Įdomu, kad drabužius kūrusių dizainerių vardai nebuvo akcentuojami – tuometinėms Niujorko pirkėjoms rūpėjo tik paskutinės Paryžiaus mados tendencijos ir vietinių bevardžių meistrų gebėjimas kuo tiksliau atkartoti madingiausius couture siluetus.
Šią nelinksmą padėtį pakeitė tik Antrasis pasaulinis karas. Okupuotas Paryžius jau nebebuvo pajėgus diktuoti naujų tendencijų Amerikos mados gerbėjoms, tad 1943 m. mados žinovei, kritikei ir aukštuomenės liūtei Eleanor Lambert kilo puiki mintis surengti vadinamąją spaudos savaitę (angl. „press week“), kurios metu mados žurnalistai ir redaktoriai turėtų galimybę susipažinti su Amerikos dizainerių darbais, jau nebepriklausomais nuo griežtų Paryžiaus mados kanonų. Spaudos savaitė egzistavo iki pat šeštojo dešimtmečio pabaigos, jos metu savo darbus demonstravo Oscaras de la Renta, Billas Blassas ir kiti tuomet žymūs Amerikos dizaineriai.
Mažiau nei po 20 metų E. Lambert spaudos savaitė nustojo egzistuoti. Tiesa, Amerikos mados industrijai tai nebuvo itin svarbu. Legendinė „Vogue“ redaktorė Edna Woolman Chase 1954 m. rašė, kad Niujorke, Dalase ar San Franciske moteris negali papietauti restorane ar ramiai pasėdėti viešbučio vestibiulyje, nepamačiusi jai galbūt visiškai nereikalingo mados pristatymo. Itin elegantiškais ir prabangiais pristatymais, žinoma, pradėjo stebinti ir pokario Paryžiaus haute couture meistrai, tačiau anuomet svarbiausia pasaulio mados tvirtovė vis dar neturėjo savos mados savaitės.
Kaip patekti į keturių svarbiausių pasaulio mados savaičių metu vykstančius pristatymus? Tiesą pasakius, niekaip.
Paryžiaus mados savaitė gimė beveik tuo pačiu metu, kaip ir Milano – aštuntojo dešimtmečio viduryje. Italija prisijungė prie naujausių kolekcijų demonstravimo maratono dar 1951 m., kai turtingas Florencijos aristokratas Giovanni Battista Giorgini prabangioje savo Torrigiani viloje organizavo vadinamąjį mados paradą, norėdamas sudominti iš Paryžiaus grįžtančius ir kelias dienas Toskanoje ketinančius praleisti amerikiečius. Italijos dizainerių pristatymai keliavo iš Florencijos į Romą ir atgal, tačiau aštuntajame dešimtmetyje estafetę galų gale perėmė tekstilės industriją sėkmingai plėtojęs Milanas, kadangi prêt-à-porter kolekcijos reikalavo didelio ir lengvai prieinamo medžiagų pasirinkimo. O 1973 m. įsteigta Prancūzijos aukštosios mados federacija (pranc. Fédération Française de la Couture, anksčiau vadinta Chambre Syndicale de la Haute Couture) pradėjo reguliuoti couture ir prêt-à-porter savaičių rengimą.
Londonas prie visų šių spalvingų mados pasaulio įvykių prisijungė pavėluotai. Britų mados taryba (angl. British Fashion Council) buvo įkurta 1983 m., o pirmoji Londono mados savaitė surengta 1984-aisiais. Tiesa, vėliausiai į oficialiomis mados savaitėmis galinčių pasigirti sostinių gretas įsiliejo šią tradiciją pradėjęs Niujorkas – šiuolaikinė didmiesčio mados savaitė suorganizuota tik 1994 m.
Kiekvienam tikram mados mylėtojui ramiai miegoti neretai neleidžia klausimas: kaip patekti į keturių svarbiausių pasaulio mados savaičių metu vykstančius pristatymus? Tiesą pasakius, niekaip. Net Jungtinėse Valstijose jau seniai pasibaigė demokratiškos ir visiems prieinamos mados laikai, kuomet mados pristatymą galėjote pamatyti net to nenorėdami.
Į daugelį mados savaičių paprasti mados gerbėjai galimybių patekti neturi.
Šiuolaikinės mados savaitės – tai visų pirma industrijos profesionalams ir žurnalistams skirti renginiai. Nors ir keista, dabartinė akreditacijų gavimo tvarka jokiu būdu negarantuoja, kad vienam ar kitam leidiniui dirbantis žurnalistas pamatys tam tikrus pristatymus. Galutinis sprendimas priklauso tik nuo vadinamuosius svečių sąrašus sudarančių mados namų. Tik jų atstovai (savininkai, dizaineriai, viešųjų ryšių specialistai) sprendžia, ką nori matyti ne tik pirmoje, bet ir visose kitose eilėse pristatymo metu.
Didžiųjų pasaulio mados savaičių tvarkaraščiai gali išgąsdinti net atkakliausius dienotvarkės planavimo entuziastus. Pristatymai vyksta kas valandą, dažnai skirtingose miesto dalyse. Be to, verta nepamiršti: nors pats pristatymas dažniausiai trunka apie dvidešimt minučių, valandos vėlavimas yra visiškai normalus ir nieko nestebinantis reiškinys. Neverta manyti, kad tai „madingas“ vėlavimas, skirtas pristatymo svarbai akcentuoti. Dažniausia jo priežastis yra ta, kad apšvietimu, dekoracijomis, muzika ir kita pristatymams reikalinga atributika besirūpinančios firmos paprasčiausiai nespėja aptarnauti visų to norinčių mados namų, mat net garso aparatūros pervežimas iš vieno miesto galo į kitą užima nemažai laiko.
Tenka pripažinti, kad dabartinė mados savaičių rengimo tvarka iš dalies padarė mados industrijai meškos paslaugą. Gal ir keista, bet tarpukariu ar net 6-7 dešimtmečiais vidurinės klasės atstovės buvo kur kas geriau informuotos apie madą nei dauguma šiuolaikinių pirkėjų. Uždarumas, paslapties aura ir atkakliai kuriama išrinktųjų rato iliuzija turi pernelyg daug minusų. Deja, dauguma mados teoretikų niekaip nenori pripažinti akivaizdaus fakto – mada nebevaidina svarbaus vaidmens daugumos šiuolaikinių moterų gyvenime. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad informacijos apie madą turime netgi pernelyg daug, tačiau peržengus siauro bendraminčių rato ribą paaiškėja, kad šia sritimi domisi tik profesionalai ir ištikimi mados mylėtojai.
Ar dėl to galime kaltinti mados savaičių uždarumą? Ar visuotinis susidomėjimas mada išaugtų, jei mados savaitės taptų prieinamesnės visiems norintiems? Sunku pasakyti, mat domėjimosi lygis pernelyg priklausomas nuo gyvenimo būdo. Viskas paprasta – šeštojo dešimtmečio moteris negalėjo išeiti iš namų nepasipuošusi kostiumėliu, aukštakulniais ir perlais, o tai reiškia, kad tuometinė mada jai buvo kur kas artimesnė ir suprantamesnė nei, tarkime, šiuolaikinio meno kūriniams prilygstantys mados namų Alexander McQueen ar Balenciaga šedevrai nūdienos vartotojai, labiausiai mėgstančiai džinsus bei megztinius ir nieko nenutuokiančiai apie mados raidą.
Maža to, kai kurie ekspertai aršiai kritikuoja pačią mados pristatymo koncepciją. Anot jų, pakaktų kolekcijos nuotraukas išplatinti internete ar netgi surengti virtualų pristatymą ir tokiu būdu išvengti milžiniškų išlaidų. Pasirodo, reiškinys, sukurtas remiantis ekonominiais sumetimais, laikui bėgant tapo pernelyg brangus, o kartais net nuostolingas. Tačiau ne viskas taip paprasta. Kad ir ką sakytų skeptikai, akivaizdu, kad šiuolaikinė mados savaičių tradicija – tai duoklė mados magijai, stebuklas, kurio atsisakyti dizainerių kol kas negali priversti net visi naujausių technologijų teikiami privalumai. O stebuklas, beje, šiuo atveju netgi labai įspūdingas: jis įvyksta kaskart, kai gęsta (arba užsidega) šviesa, pradeda skambėti muzika ir ant apšviestos pakylos pasirodo naujojo laikmečio, dar neatėjusio rytojaus įvaizdžiai.
