K. Sabaliauskaitė norėtų parašyti dar vieną istorinį romaną, kuris, pasak rašytojos, būtų šokas visiems.
Vakar Vilniaus knygų mugėje apdovanoti „Metų knygos rinkimų 2011“ laureatai. Knygų suaugusiems kategorijoje Metų knyga pripažintas Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Silva Rerum II“. Pirmoji romano dalis prieš porą metų taip pat įvertinta šiuo titulu.
Be K. Sabaliauskaitės romano, kitose kategorijose apdovanoti dar du kūriniai: paauglių – Gendručio Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“, o knygų vaikams kategorijoje – Vytauto V. Landsbergio pasaka „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“. Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje Metų knyga renkama jau nuo 2005 metų.
IQ siūlo prisiminti 2011 m. rugsėjo mėnesio žurnale spausdintą interviu su K. Sabaliauskaite, kuriame rašytoja kalbėjo ne tik apie romane „Silva Rerum“ užduotas mįsles ir žaidimus, bet ir apie planus vėl griebtis plunksnos tęsiant Norvaišų giminės istoriją.
Paprašius Kristinos Sabaliauskaitės knygų bibliotekos darbuotoja išplečia akis: „ Ar jūs juokus krečiat?“ Supranti, kad prieš kelerius metus prasidėjusi romanų „Silva Rerum“ karštligė dar nesibaigė. Kol Lietuva dar dalijasi „Silva Rerum“ knygomis, Londone gyvenanti K. Sabaliauskaitė jau mąsto apie tolesnius Norvaišų giminės istorijos vingius. IQ apžvalgininkei Ievai Rekštytei rašytoja pasakoja, kaip susiję „Silva Rerum“ herojai, kaštonai ir Česlavas Milošas.
–Istorinio romano tėvas Valteris Skotas savo kūriniuose tikindavo, kad istorija, kurią jis pasakoja, yra tikra, neišgalvota, išgirsta iš patikimų šaltinių. Koks santykis tarp išmonės ir tikrų istorinių faktų jūsų romanuose?
– Žanras vystosi ir abi „Silvos rerum“ yra XXI a. istoriniai romanai, bet principas lieka tas pats ir tikrosios istorijos yra labai daug. Vengiau aprašinėti tai, kas nevyko tuo metu. Skaitytojams buvo netikėta, kad kai kurie faktai yra tikri. Bet iš tiesų dokumentuose apstu pikantiškų ir kai kuria prasme šiuolaikiškų faktų, rodančių, kad ano meto žmogus savo prigimtimi, rūpesčiais ir kontrastais tarp gerųjų ir blogųjų savybių nedaug kuo skyrėsi nuo šių dienų žmogaus.
Buvo sakančių, kad baroko žmogus negalėjo būti toks nuodėmingas, jis esą – homo religiosus, kurio tikėjimas persmelkęs visą jo kasdienybę. Taip, jei remsimės liturginiais tekstais. Tačiau jei pavartysime to meto teisinius dokumentus, pamatysime, jog tais laikais buvo apstu bylų dėl vagysčių iš bažnyčių, paleistuvavimo, piktžodžiavimo. Tad visų šaltinių – teismų bylų, nuosavybės dokumentų, tų laikų memuarų, epistoliarikos, grožinės literatūros – informaciją galima sudėti į vieną visumą ir panaudoti romane. Tai tikros istorinės situacijos, kurias suaudžiau į grožinį tekstą.
–Kiek laiko kaupėte medžiagą, nugulusią į romano puslapius?
– Tai truko daugiau nei dešimt metų. Nuo pat pirmų kursų Dailės akademijoje mano specializacija buvo LDK XVI–XVIII amžių menas. Dirbdama archyvuose aptikdavau įdomių, pikantiškų istorijų, kurias vis užsirašydavau ant lapelių, kartu pasižymėdama ir nuorodas į veikalus. Tai man tapo puikia medžiaga grožinei literatūrai. Prieš devynerius metus išvažiavau į Londoną tęsti studijų. Tai sukauptą informaciją leido pamatyti platesniame kontekste, šis perspektyvos atsiradimas man davė labai daug.
–Ar romaną rašėte norėdama įprasminti sukauptas žinias?
– Mano tikslas buvo parašyti įdomų romaną. Buvo įdomu užmegzti dialogą su skaitytoju, pasidalinti tomis istorijomis, kurias sukaupiau per ilgametes studijas. Norėjau pateikti gerą tekstą apie istoriją, apie istoriją kitaip, apie Vilnių, žmones, kurie ten gyveno. Aistringas, religingas, gilias ir kartu tuščias, vaikiškai pasipūtusias asmenybes. Kartais tai taip panašu į šias dienas.
Nekvailas rašytojas visada ras už ko užsikabinti. Gero rašytojo bruožas yra atviras, nesugadintas ir vaikiškai smalsus žvilgsnis, net banaliausioje realybėje pamatantis dramas, įdomias istorijas.
–Kaip pavyko sukurti tiesiog stulbinantį dalyvavimo efektą – skaitydamas tarsi pats matai barokiško Vilniaus gatves, užuodi žuvų turgų ar mirą, girdi čirškiančius žvirblius? Kaip pati jautėtės rašydama, įsigyvendama į tą laikotarpį?
– Man labai patiko Rembranto tyrinėtojų, „The Rembrandt Research“ projekto naudotas metodas, pasiskolintas iš kriminologijos, – profiliavimas. Tai – nuosekli dedukcinė metodika, padedanti remiantis išlikusiais faktais rekonstruoti konkrečią istorinę situaciją iki smulkiausių detalių. Naudojant šį metodą svarbu ir žinoti, ko negalėjo būti – pavyzdžiui, kalbant apie XVII a. neparašyti, kad herojus įėjo į kambarį, įžiebė degtuką ir uždegė žvakę – juk tada dar nebuvo degtukų. Arba – aprašant universiteto kiemelius nepamiršti, jog ir Šv. Jonų bažnyčia tuo metu atrodė visai kitaip ir dabartinį pavidalą įgavo tik XVIII a. viduryje. Tad nuolatinis detalių tikslinimas ir profiliavimo metodas padėjo įsijausti labiausiai.
–Kas slypi už „Silva Rerum“ pavadinimo?
– Man labai patinka visokie intertekstualūs žaidimai, rebusai. Parašiusi kūrinį sakiau, jog jis kaip Rubiko kubas, o
kiekvienas skaitytojas pagal savo turimų žinių lygį gali pabandyti pasiekti prasmę.
Pirmiausia, tai – giminės istorija, bajorų istorija, kurią rankraštinėje knygoje, vadinamojoje silva rerum, kiekviena tęsdavo savo įrašais. Išvertus iš lotynų kalbos tai reiškia „daiktų miškas“. Man šis pavadinimas pasirodė patrauklus. Daiktai mano knygose yra svarbūs, kartais jie virsta beveik atskirais personažais – jie pergyvena savo savininkus, įsikrauna jų asmenine istorija, keliauja iš kartos į kartą. Viena vertus, be žmogaus daiktas yra niekas, kita vertus, jis tvaresnis už žmogų.
Svarbi ir intertekstinė prasmė, aliuzija į vieną iš lietuvių literatūros šedevrų Balio Sruogos „Dievų mišką“. Į „Dievų miško“ lygį nepretenduoju – čia daiktų miškas. Tiesa, labai įdomu, kad apie mano knygas parašyta labai daug recenzijų ir nė vienas literatūrologas šitos paralelės nepastebėjo. Apskritai mažai kas bandė nagrinėti romanus intertekstiniu lygmeniu, o čia tikrai yra ką veikti. Net, pavyzdžiui, scena pirmojoje knygoje – vaikai atkasa katiną – yra tiesioginė intertekstinė užuomina į vieną svarbiausių ankstyvojo baroko pradžios šventųjų gyvenimo istorijų. Religijotyrininkai ir baroko specialistai tikrai supras, apie ką aš kalbu. Nuorodų, simbolių, atkeliavusių iš kultūros, literatūros, istorijos mano romanuose yra ir daugiau.
–Kokių dar intertekstualinių žaidimų, mįslių ir rebusų pateikėte skaitytojams?
– Viena aliuzija yra per baziliską ir Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“. Man pasirodė, kad baziliskas yra labai tinkama literatūrinė metafora. Ir lygiai taip pat svarbu pabandyti pratęsti jo istoriją po to, kai ją pasakojo R. Gavelis. Žinoma, R.Gavelis tiesioginės įtakos mano tekstui neturėjo, man tiesiog patinka būti tradicijos dalimi, aš tai suvokiu kaip istorijos tęstinumą.
Kitas man pačiai labai svarbus atradimas – Česlavo Milošo ryšiai su bazilisku, juolab, kad man artimos jo vertybės ir sąžiningai galiu paantrinti, jog tam tikra prasme irgi truputį laikau save viena paskutiniųjų LDK piliečių – už tai netgi karts nuo karto „gaunu per galvą“. Taigi Č. Milošas – o veikiau tai, kad jis priklausė liberalių, „arogantiškų” Vilniaus studentų klubui „Włóchęgi” (beje, šis klubas turėjo tradiciją kasmet sudeginti Baziliską) taip pat atsispindi vienoje romano temų bei personažų prototipuose: skaitytojai labai lengvai apčiuops paralelę su Bironto gauja.
–Kaip komponavote savo romanų charakterių sistemą? Ar, kurdama veikėjų paveikslus, iš anksto išskyrėte, kurie jų taps romano ašimi?
– Giminės istorijos ir jų dėsningumai yra labai svarbūs, juolab kad kai kurios charakterių savybės iš tiesų keliauja iš kartos į kartą. Man pačiai tai buvo labai įdomu stebėti. Kartais giminės gyvenime pasikartoja ne tik savybės, bet ir kai kurios situacijos, net likimai. Sąmoningai nedėjau akcentų nei ant moterų, nei ant vyrų.
O dar norėčiau parašyti ką nors šiuolaikiško, apie dabartį ir su daugybe dialogų.
Profesorius Egidijus Aleksandravičius yra pastebėjęs, kad antroje „Silva Rerum“ dalyje Šiaurės karas yra parodytas per moterų likimus. Bet tai natūralu – kai vyrai politikuoja ir kariauja, moters rūpesčiu tampa namai, kurie kariuomenei marširuojant ir siaubiant kraštą atsiduria gležnose jų rankose. Tačiau romane ir vyrų likimai gana dramatiški, tiesa, tas dramatizmas yra paslėptas. Bet tai vyrams tenka nelengvi sprendimai atsidūrus tarp istorijos dantračių.
–Barokas Vilniuje – įdomus ir istoriškai bei kultūriškai turtingas laikotarpis. O už ko būtų galima „užsikabinti“ istorinių romanų autoriams, rašantiems apie šiuos laikus?
– Nekvailas rašytojas visada ras už ko užsikabinti. Gero rašytojo bruožas yra atviras, nesugadintas ir vaikiškai smalsus žvilgsnis, net banaliausioje realybėje pamatantis dramas, įdomias istorijas. Rašytojai rašė ir apie tarpukarį, sovietmetį.
Apie dabartinį Vilnių niekas nėra taip puikiai parašęs kaip Jurga Ivanauskaitė. Vienas literatūros galios įrodymų man buvo apsilankymas Šv. Dvasios cerkvėje, aprašytoje jos romane „Placebas“. Išėjusi iš cerkvės pamačiau jos tvarkytojas, beveik tokias pat kaip romane, o prieangyje sutikau žinomą Lietuvos astrologę, kai tuo tarpu viena iš pagrindinių romano herojų yra būrėja. Pasijutau lyg atsidūrusi romano puslapiuose, knygos viduje. Tai labai svarbi literatūros magijos dalis. O dabartis yra įdomi literatūros prasme, nes čia daug kontrastų, agresijos, nusivylimų, dekadanso – tiek daug visko vyksta, tokie greiti pokyčiai.
–Kurios Vilniaus vietos jūsų širdžiai mieliausios, į kurias visada užsukate grįžusi?
– Mano namų trajektorija Vilniuje nuo pat gimimo yra Gedimino prospektas ir Pilies gatvė, Senamiestis. Tad niekur nereikia specialiai „užsukti” – tos gatvės tai mano pasaulis, kuriame tiesiog esu. Tik turiu tradiciją aplankyti savo močiutės buvusių namų kiemą. Ten auga kaštonas, kuri jį pasodino. Kad ir kur būčiau, visada vieną kaštoną nešiojuosi savo rankinėje.
–Ar Jūsų pasirodymas lietuvių literatūros padangėje turės tęsinių?
– Kūrybinių planų ir minčių labai daug, kad tik laiko užtektų. Planuoju parašyti dar porą knygų, ir užbaigti Norvaišų giminės istoriją lemtingu ir svarbiu Lietuvai laikotarpiu. Taip pat norėčiau parašyti vieną istorinį romaną, kuris būtų visiškas šokas visiems. Man pačiai ši tema ir asmenybė, gyvenimo istorija buvo didelis atradimas. Toks, kad man keliai pradėjo drebėti. Bet šią idėją dar reikia subrandinti, atlikti parengiamuosius šaltinių ir monografijų šia tema tyrimus. O dar norėčiau parašyti ką nors šiuolaikiško, apie dabartį ir su daugybe dialogų.
