L. Donskis teigia supratęs, kad Europos istoriją galima papasakoti per meną.
Pokalbio su filosofu, politikos teoretiku, socialiniu analitiku Leonidu Donskiu metu iš jo lūpų dažnai nuskambėdavo apibūdinimai „nuostabus“, „mylimas“, „nenusakomo grožio”. Taip jis kalba apie mažuosius Europos miestus ir kultūrines keliones po juos, kurias suguldė į knygą „Mažoji Europa: esteto žemėlapis“. Vartant knygų mugėje šiandien pristatytą leidinį ir klausantis L. Donskio pasakojimo, taip ir norisi krautis lagaminą ir vykti į tuos miestus, apie kuriuos jis kalba su ypatinga meile.
– Kokia knygos „Mažoji Europa: esteto žemėlapis“ istorija?
– Iš pradžių mes norėjome filmuoti laidą, kurioje galėtume važinėti po mano mylimus Europos miestus ir pasakoti apie jų istoriją, meną. Labai norėjau, kad ta laida būtų edukacinė – žinojau, kad apie tuos miestus papasakočiau įtikinamai. Esu įsimylėjęs Delftą, Briugę, Harlemą, Kordobą, Toledą…
Kartais būna meilė iš pirmo žvilgsnio. Taip, kaip žmonės tampa draugais ar įsimyli ir negali akių atplėšti vienas nuo kito. Taip būna ir su miestu – tu pamatai ir supranti, kad labai nori ir toliau jį matyti, net liūdna darosi, kai reikia išsiskirti.
Mano bičiulis, profesorius Egidijus Aleksandravičius, man pasiūlė pavadinimą „Mažoji Europa“. Sako, Czeslawas Miloszas rašė „Gimtąją Europą“, o tu kalbėtum apie mažąją – ne sostines, ne metropoliją, o nuostabius mažus miestus. Tačiau baigėsi mūsų darbas televizijoje, laidos „Be pykčio“ kūrimas, pasukau į europinę politiką ir ta svajonė taip ir liko neįgyvendinta. Tiesa, buvau parašęs esė apie Briugę, vėliau apie Delftą ir supratau, kad tai patiko skaitytojams. Mano bičiuliai sakė, kad tą informaciją apie miestus, jo istoriją, meno kūrinius, kuriuos gali pamatyti muziejuose, būtų galima panaudoti kultūriniam turizmui. Ir ta informacija nėra techniška, nes kalbu per labai personalinę perspektyvą. Pasakoju apie paveikslus, jų kūrėjus, portretuojamų žmonių gyvenimo istorijas. Kad visa tai sužinotum reikia domėtis meno istorija, o iš tiesų mano meilė klasikinei tapybai yra beribė. Aš labai myliu vadinamuosius flamandų primityvus, jų ankstyvą religinę tapybą, taip pat barokinę olandų ir flamandų tapybą, italų renesansą. Įsitikinau, kad Europos istoriją galima pasakoti per meną. Menas ir yra istorijos.
– Kaip jūs keliaujate? Ar prieš kelionę kruopščiai susirenkate visą jus dominančią informaciją apie miestą ar pirmiausiai atrandate jo žavesį ir tik tada pradedate domėtis giliau?
– Kartais būna meilė iš pirmo žvilgsnio. Taip, kaip žmonės tampa draugais ar įsimyli ir negali akių atplėšti vienas nuo kito. Taip būna ir su miestu – tu pamatai ir supranti, kad labai nori ir toliau jį matyti, net liūdna darosi, kai reikia išsiskirti. Toks santykis mane su sieja su Gotlandu. Aš laimingas kada jame esu. Kažkokia magija. Tai buvo dar anksčiau, nei pamačiau Bergmano (Ingmaro Bergmano – aut. past.) kapą ar tas vietas, kuriose Andrejus Tarkovskis filmavo „Aukojimą“. Taigi kartais ta meilė ateina pirmiau nei žinios, kaip nutiko su Gotlandu.
Kai nukeliavau į Skageną, Danijoje, težinojau porą detalių apie ten gyvenusią bohemišką dailininkų bendruomenę. Tačiau pirmiausia aš ten važiavau išgirdęs patarimą, kad nuvykčiau į tą miestą jei pasiilgsiu Lietuvos, nes spalvos Skagene – kaip Nidoje. Ir tai tiesa. Pušys, auksinės kopos, smėlis, akmenys. Tai kąsnelis Lietuvos perkeltas kitur. O paskui atradau nuostabų muziejų ten. Taigi iš pradžių buvo spalvos, vaizdas, įspūdis, o tada dar pamačiau meno kūrinius.
Kai kada į miestą nuveda vaiko svajonės. Aš nuo vaikystės labai mylėjau olandų ir flamandų tapybą, svajojau pamatyti miestus, kuriuose tas menas atsirado.
Liko dar daug nuostabių miestų nesudėtų į šią knygą. Pavyzdžiui, apie Charlottes Brontes Haworthą tik užsiminta pratarmėje, tačiau tai puikus mažas miestas, turintis ypatinga atmosferą. Tačiau jis jau literatūrinis.
– Tai gal tuomet jau galima pagalvoti ir apie knygos tęsinį, šįsyk apie literatūrinius miestus?
– Tai puiki idėja, gali būti, kad aš imsiuosi knygos tęsinio, kuris būtų jau ne apie tapybos mažuosius miestus, o apie mažąją Europą per literatūrą.
– Ar Lietuvos miestams bei miesteliams atsirastų vietos Jūsų knygoje?
Kadangi mano turizmas yra absoliučiai intelektualinis, kultūrinis – tai yra mano piligrimystė. Dar tikrai yra ką pamatyti.
– Jie nuostabūs. Tiesiog šį kartą netiko dėl knygos temos. Iš didžiųjų miestų esteto meile labai myliu Vilnių. Tai tikrai vienas gražiausių Europos miestų, su tobulo grožio italų baroko architektūra. Mažieji miesteliai visada be galo patiko Pamario krašte. Tai Švėkšna – gražus miestelis su nuostabia bažnyčia ir, deja, mirštančia sinagoga. Tai Žemaičių Naumiestis, Rusnė, šiek tiek didesnis – Šilutė – vokiško stiliaus, liuteroniškas nuostabus miestelis, turintis dvasią. Įvardinčiau ir Kėdainius, kuriame kažkada gyveno labai daug škotų pirklių. Tai kalvinistinis, Radvilų miestas. Jo žydiškos gatvelės yra nenusakomo grožio. Man atrodo, kad Kėdainiai vietomis prilygtų mano aprašomiems miestams šitoje knygoje.
– Kokie Jūsų tolimesni kelioniniai planai? Ar dar liko ką pamatyti Europoje?
– Manau, kad taip. Knygoje esu tik paminėjęs Meindertą Hobbemą – nuostabų peizažistą. Jis yra nutapęs paveikslą „Alėja Middharnyje“ . Tame paveiksle jis vaizduoja labai gražią alėją ir ja einantį žmogų. Middharnis tai miestelis, kuriame dar nesu buvęs. Kai pradėjau kalbėtis su savo pažįstamais olandais jie patvirtino, kad tai gražus miestelis, o nuostabiausia, kad ta alėja dar yra. Juk kartais mes kaip į stebuklą žiūrime į tai, kas išlieka, nepasikeičia. Pavyzdžiui, nuvažiavimas į Gotlandą man yra ypatingas tuo, kad jame yra gatvių, kurios taip pat atrodė ir prieš porą šimtų metų. Šiuolaikiniame pasaulyje viskas taip keičiasi, kad aš ir savo gimtosios Klaipėdos jau kai kur nebeatpažįstu. Aš gi išaugau tarybiniame, pramoniniame mieste, o šiandien ji yra labai graži ir pasikeitusi.
Dar nebuvau svarbiame tapytojų mieste Dordrechtre – tai Rembranto mokinių miestas. Aš nebuvau Zvolėje, o juk iš ten kilo mano mylimas tapytojas Gerardas Terborchas – puikus interjero tapytojas, kuris iš tiesų tapė viską. Žinot, olandų tapytojų meilė gyvenimui buvo tokia, kad tapė, ką tik nori: viešnamius, smukles, besimušančius valstiečius ir viskas buvo gražu.
Bent šiuos miestus pamatyti privalau. Kadangi mano turizmas yra absoliučiai intelektualinis, kultūrinis – tai yra mano piligrimystė. Dar tikrai yra ką pamatyti.
