2012 m. sausio mėnesį Lietuvoje buvo registruoti 92 tūkstančiai ilgalaikių bedarbių.
Lietuvoje yra apie 240 tūkstančių bedarbių. Jų skaičius per pastaruosius metus kiek aptirpo, tačiau daugėja ilgalaikių bedarbių. Kitaip tariant, dalis žmonių netekę darbo beveik iškart jį susiranda, tačiau nemažai yra tokių, kurie neteko darbo krizės pradžioje ar dar anksčiau, ir iki šiol jo nesusiranda. Tokia padėtis šiek tiek primena Suomijoje prieš du dešimtmečius susiklosčiusią situaciją, kai struktūriniai ekonomikos pokyčiai taip pat paliko gilų randą.
Lietuvos darbo biržos duomenimis, sausio mėnesį ilgalaikių bedarbių Lietuvoje buvo registruota 92 tūkstančiai. Ilgalaikiu bedarbiu vadinamas toks žmogus, kuris nedirba 12 ir daugiau mėnesių.
Banko „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas įsitikinęs, kad ilgalaikiai bedarbiai yra struktūrinio nedarbo, kuris atsirado po struktūrinių ekonomikos pokyčių, pasekmė. Prieš ekonomikos nuosmukį Lietuvoje statybų sektorius augo milžiniškais tempais, tačiau jam žlugus praktiškai kas antras 2008-2009 metais darbo netekęs žmogus buvo statybininkas ar šios srities darbininkas.
„Šiems žmonėms persikvalifikuoti ir susirasti darbą kitame sektoriuje, pavyzdžiui, paslaugų, yra pakankamai sudėtinga. O statybų sektorius neatsigaus taip greitai. Po nuosmukio greičiausiai atsigauna eksportas, paskui vidaus vartojimas, o statybų sektorius – vėliausiai.
Buvusiems statybų verslo darbininkams lengviausia būtų susirasti darbą pramonės įmonėse, žemės ūkyje ar transporto sektoriuje. Tačiau žemės ūkio darbuotojų skaičius apskritai turi tendenciją mažėti, o pramonė nekuria pakankamai darbo vietų. Tokio pramonės pakilimo, kaip Lenkijoje ar Slovakijoje, Lietuvoje, deja, nėra“, – sako Ž. Mauricas.
Tiesa, dalis buvusių statybų sektoriaus darbuotojų persikvalifikavo ir rado darbą transporto sektoriuje. Jis, pasak Ž. Maurico, šiuo metu ir sukuria daugiausia darbo vietų.
Lygina su Suomija
Ekonomistas dabartinę situaciją Lietuvoje lygina su prieš du dešimtmečius susiklosčiusia Suomijoje.
„Apie 1990-uosius suomiai išgyveno panašią krizę, kai sprogo nekilnojamojo turto ir statybų burbulas, o žlugus Sovietų sąjungai sunkius laikus išgyveno ir pramonė. Daugybė žmonių neteko darbo. Nedarbo lygis Suomijoje nuo 1992 iki 2002 metų buvo daugiau kaip 10 proc., o vienu metu net buvo pakilęs iki 18 proc. Tokioje išsivysčiusioje šalyje kaip Suomija dalis bedarbių taip pat buvo ilgalaikiai.
Suomijos ekonomika pasuko aukštųjų technologijų keliu, tačiau tai neįtraukė ilgalaikių bedarbių į darbo rinką. Nedarbas Suomijoje mažėjo labai pamažu. Šalis bandė perimti Švedijos, Norvegijos, Danijos darbuotojų perkvalifikavimo modelius, kurie yra labai efektyvūs, tačiau net ir tai nepadėjo suomiams sumažinti nedarbo. Naivu būtų tikėti, kad Lietuvai pavyks perkvalifikuoti tokią daugybę žmonių“, – svarsto ekonomistas.
Darbuotojus pasiruoš patys darbdaviai
Šiemet Lietuvoje įsigaliojo Užimtumo rėmimo įstatymo pataisos, kurios jos numato, kad tarp darbo biržos, bedarbio ir darbdavio bus sudaroma trišalė profesinio mokymo sutartis. Darbdavys įsipareigos įdarbinti žmogų ne trumpesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui, o bedarbis ar įspėtas apie atleidimą darbuotojas – dirbti numatytoje darbo vietoje ne trumpesnį kaip 6 mėnesių laikotarpį.
Bedarbis, kuriam bus organizuojamas profesinis mokymas, pats galės pasirinkti, kur bus mokomas. Darbdavys, norintis mokyti žmogų, privalės gauti specialią licenciją, kurią išduoda Švietimo ir mokslo ministerija. Bedarbio mokymo kursus visai ar iš dalies apmokės darbo birža pagal tam tikrą kuponą.
Darbo birža bedarbio profesiniam mokymui gali skirti ne daugiau kaip 6 minimaliosios mėnesinės algos (MMA) arba 4800 litų dydžių kvalifikacijai įgyti ir 3 MMA arba 2400 litų kvalifikacijai tobulinti ar kompetencijai įgyti.
Darbo biržos specialistai pripažįsta, kad kol kas programa dar neveikia. Pasak jų, ja domisi daugelio sričių darbdaviai, tačiau per du mėnesius nė vienas bedarbis nebuvo nusiųstas mokytis.
Vežėjai nesutaria
Trišalę profesinio mokymo programą palaikė vežėjų asociacija „Linava“. Jos prezidentas Algimantas Kondrusevičius įsitikinęs, kad programa bus naudinga nuolat tolimųjų reisų vairuotojų ieškančioms įmonėms. Šiuo metu vežėjai į darbą galėtų priimti apie 1000 vairuotojų.
„Programa naudinga, nes padės paruošti darbo rinkai reikalingų profesijų darbuotojus. Perkvalifikavimas ne visada būna efektyvus. Bedarbis įgauna kvalifikaciją ar profesiją, bet ji ne visada būna paklausi.
Vairuotojų nuolat trūksta jau dešimt metų. Gelbėtis tenka darbo jėgą importuojant iš kitų šalių. Ši problema iki šiol nebuvo tinkamai sprendžiama. Atrodo lyg paradoksas – bedarbių daug, tačiau žmonių, galinčių dirbti vairuotojais, nėra. Trišalė programa kaip tik padės spręsti problemas bedarbiams ir darbdaviams“, – viliasi A. Kondrusevičius.
Tačiau kalbinti vežėjų įmonių atstovai arba nežinojo apie naująją programą, arba tikino, kad ji jų nedomina. Logistikos paslaugų įmonės „Festina“ atstovė atrėžė, kad į darbą priimami tik mažiausiai 2 metų darbo patirtį turintys vairuotojai.
„Vien vilkikas kainuoja pusę milijono, o pats krovinys – daugiau kaip 2 milijonus. Patikėti tai patirties neturinčiam vairuotojui mes negalime. Mes ir mūsų klientai reikalaujame, kad vairuotojai būtų patyrę, todėl ši programa mūsų nedomina“, – sakė įmonės „Festina“ darbuotoja.
Lietuviai nedarbštūs?
Jei perkvalifikavimo programos neduotų reikiamo efekto, kaip dar galima būtų sumažinti ilgalaikį nedarbą, grąžinti žmones į darbo rinką? Ekonomistas Ž. Mauricas sako, kad paprastai, kai ekonomikoje įvyksta struktūriniai pokyčiai, prireikia valstybės įsikišimo. Ji turi padėti prisitaikyti prie pokyčių ir stengtis kurti darbo vietas tuose sektoriuose, kuriuose dirbę žmonės labiausiai nukentėjo.
„Pavyzdžiui, darbo buvusiems statybininkams ir pramonės darbuotojams galima būtų rasti būsto renovavimo srityje, jei ji būtų aktyviau vystoma. Taip pat – biokuro gamyboje, miškininkystėje, transporto sektoriuje. Kai kurios šalys panašiose situacijose net dirbtinai kurdavo naujas darbo vietas“, – pasakoja Ž. Mauricas.
Jis įsitikinęs, kad tikrąją padėtį darbo rinkoje geriau atspindi ne nedarbo procentas, o gyventojų aktyvumo rodiklis. Šveicarijoje, Nyderlanduose šis rodiklis siekia apie 80 proc., vadinasi, tiek darbingo amžiaus gyventojų dirba, o likę 20 proc. arba neranda darbo, arba jo neieško.
Lietuvoje darbo jėgos aktyvumo rodiklis yra apie 70 proc.
„Tai kelia nerimą. Graikijoje ir Italijoje darbo jėgos aktyvumo procentas taip pat ganėtinai mažas ir matome, kas vyksta dabar šiose šalyse. Lietuvoje dirbti nemotyvuoja maži atlyginimai ir didelis darbo jėgos apmokestinimas. Tai dalį žmonių skatina darbuotis šešėlyje, nemokant mokesčių, dalis iš viso nusprendžia nedirbti“, – sako Ž. Mauricas.
