M. A. El-Erianas.
Leiskite apibūdinti: vis labiau pasitikėjimo netenkantis ekonominės politikos požiūris sukelia vis stipresnį vidinį socialinį ir politinį pasipriešinimą, protestus ir smurtą gatvėse, nesutarimus tarp oficialių skolintojų ir augantį privačių skolintojų nerimą dėl nemokumo. Viso to apsuptyje šalių vadovai prisižada imtis dar daugiau tų pačių griežtų taupymo priemonių, kurių jie nesugeba įgyvendinti jau dvejus metus.
Oficialūs skolintojai ir viešai, ir asmeniškai išreiškia skepticizmą, tačiau visi suraukę nosis rengiasi ir vėl pervesti dar pinigų į tai, kas, jie baiminasi, yra gili bedugnė. Kažką primena? Turėtų priminti, bet ne vien todėl, kad tai apibūdina šiandieninę Graikiją. Tai – tas pats, su kuo susidūrė ir Argentina 2001 metais.
Jeigu Europa neišmoks pagrindinių pamokų iš praeities, Graikijos padėties panašumas į Argentiną gali taip pat baigtis finansine griūtimi, giliu ekonomikos nuosmukiu ir socialiniais bei politiniais neramumais.
Aš gerai pamenu 2001 metus. Tuo metu dirbau PIMCO besivystančių rinkų skyriuje, kuris nuolat sekė įvykius Argentinoje. Tų metų rugpjūčio mėnesį šalis vėl maldavo Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pervesti dar daugiau pinigų, kad išvengtų nemokumo.
Valdžios pareigūnai buvo pasirengę prisiimti dar daugiau įsipareigojimų, nors žinojo, kad jie nuolat prisižadėdavo per daug ir per mažai įvykdydavo, ir kad šalyje nepavyko nei atkurti augimo, nei sustabdyti smunkančio konkurencingumo, nei suvaldyti skolos augimo.
Pylėsi kaltinimai ir buvo ieškoma, kam suversti atsakomybę už Argentinos „praradimą“. TVF vadovaujami oficialūs skolintojai baksnojo pirštais į besikartojusias Argentinos vyriausybės politines klaidas. Vyriausybė atsikirtinėjo, kad skolintojai šaliai siūlė menkavertę pagalbą vietoje to, kad suteiktų finansinę apsaugą, kurios užtektų pasitikėjimui atkurti ir privačiam kapitalui padrąsinti.
Nei viena pusė neatrodė norinti pripažinti to, kas daugeliui buvo akivaizdu: šalies ekonominė ir politinė sistema suteikė nedaug galimybių dorotis su dviguba per lėto augimo ir per didelės skolos problema.
Nenuostabu, kad Argentinos piliečiai nuo viso to vis labiau pavargo ir jau nebeieškojo skirtumų tarp vyriausybės ir oficialių skolintojų. Jie prarado pasitikėjimą siūlymu taupyti bei taip atstatytu stabilumą tuo metu, kai iš esmės prastėjo visi ekonominiai bei finansiniai rodikliai ir blanko šviesesnės ateities viltis.
Ten taip pat buvo Argentinos kaimynai, ypač kolegos iš „Mercosur“ – regioninio politinio ir ekonominio susitarimo šalių, – kurie baiminosi, kad iki jų atsiris užkrato banga. Patirdami „techninius trukdžius“ savo finansų rinkose, jie skatino Argentiną susiimti ir tuo pat metu rengėsi gynybai, jeigu ji to nepadarytų.
Tuo metu Argentina skundėsi, kad kitų „Mercosur“ šalių politikos priemonės tik gilino jos ekonominius sunkumus.
Kad būtų galima suprasti, kas šiuo metu vyksta euro zonoje, tereikia pakeisti Argentiną Graikija ir „Mercosur“ šalis euro zona.
Žinoma, Graikijos ekonomika yra daug labiau pažengusi, nei buvo Argentinos. Ji yra daug stipresnės nei „Mercosur“ regioninės sistemos dalis, kurioje yra daug daugiau finansinių išteklių, labiau išsivysčiusios ekonomikos šalys ir sukrauta daugiau institucinių pamatų.
Tačiau panašumų yra pakankamai daug, kad būtų galima klausti, ar Europa gali pasimokyti iš Argentinos dešimtmečio senumo patirties.
Po to, kai Argentinos parlamentas patvirtino dar vieną taupymo priemonių paketą, TVF sutiko pervesti dar dalį finansavimo. Tačiau buvo per vėlu išsaugoti pasitikėjimą praradusį veikimo būdą, ir tai dar labiau kenkė TVF autoritetui.
Tiesą sakant, vietoje to, kad pradėtų pasitikėti labiau, Argentinos piliečiai per kelis vėlesnius mėnesius atsiėmė savo indėlius. Vis daugiau kapitalo traukėsi iš šalies. Vyriausybė ir vėl nesugebėjo įgyvendinti savo politinių įsipareigojimų.
Svarbiausia, toliau kilo politinė ir socialinė įtampa, kol ji pasiekė kritinį lygį. Argentina bankrutavo 2001metų gruodį, uždarė savo bankus ir patyrė didžiausius „staigaus ekonomikos sustojimo“ sukrėtimus.
Graikijos ateitis primins Argentinos praeitį, jeigu jos vyriausybė ir oficialūs skolintojai nesugebės įsisavinti kai kurių Argentinos pamokų ir nepadarys skubių pataisų.
Šalis buvo priversta išardyti savo ekonominę sistemą labai neorganizuotu būdu, netvarkingai ir neplanuotai perėjo prie naujos valiutos, tuo pat metu taikydama kapitalo kontrolės priemones ir konfiskuodama turtą.
Graikijos ateitis primins Argentinos praeitį, jeigu jos vyriausybė ir oficialūs skolintojai (konkrečiau kalbant, Europos centrinis bankas (ECB), Europos Sąjunga ir TVF) nesugebės įsisavinti kai kurių Argentinos pamokų ir nepadarys skubių pataisų. Tiksliau sakant, jie turėtų įgyvendinti keturias priemones.
Pirma, jie turėtų nustoti kartoti, kad nėra jokio „plano B“. Sakymas žmonėms, kad nėra jokio kito pasirinkimo, išskyrus pasitikėjimo netekusią politiką, tiesiog stumia juos arba priešintis neveiksmingam požiūriui, arba rinktis sąmyšį.
Pastaruoju metu pasigirdusios oficialių pareigūnų pastabos Graikijoje („Mes turime parodyti graikams, kad, kai jie prašomi pasirinkti iš blogo ir blogiausio, reikia rinktis blogą, kad išvengtų blogiausio“) neįkvepia daug vilties.
Antra, Graikija ir jos partneriai užsienyje turi pripažinti, kad „planas B“, nors ir nelengvas, tapo nepaprastai būtinu. Jis pareikalaus daug gilesnės ekonominės pertvarkos ir skolų restruktūrizavimo, taip pat ir institucinių pokyčių, kad Graikijos politika būtų lankstesnė, pagerėtų konkurencingumo lygis ir būtų skatinamos investicijos.
Tai kels trumpalaikių grėsmių, bet taip pat žada šviesesnę augimo, užimtumo ir tvaresnių finansų ateitį.
Trečia, oficialūs Graikijos skolintojai turėtų atidžiau stebėti savo suteiktos pagalbos tikėtiną grąžą. Laikantis dabartinio požiūrio, kiekvienas Graikijai pervestas euras ištirpsta tarp daugybės sričių.
Vietoje to, kad laikytųsi bendro požiūrio, kuris dabar leidžia pinigams „nutekėti“, oficialūs skolintojai verčiau tiesiogiai taikytųsi į šalies poreikius. Be to, Europai nerimaujant dėl savo bankų sistemos, intervencijos turėtų būti siejamos su didesniu spaudimu bankams didinti kapitalą ir gerinti turto kokybę.
Galiausiai reikia dar labiau saugoti ECB ir TVF vientisumą ir patikimumą. Europos oportunizmas kenkia šioms dviem svarbiausioms institucijoms tuo metu, kai jų prireiks ne tik stabilizuoti Graikiją, bet ir apsaugoti, kad likvidumo problemos nevirstų nemokumo krizėmis kitose Europos šalyse ir už jos ribų, taip pat suvaržyti užkrato plitimą.
Graikijai nereikia ir toliau sekti pasigailėtinu Argentinos dešimtmečio senumo pavyzdžiu.
Tačiau, jeigu Graikijos ir Europos pareigūnai neapmąstys šio pavyzdžio ir jo sau nepritaikys, Graikija toliau riedės tuo pačiu pavojingu keliu į bedugnę.
____________________
Mohamedas A. El–Erianas yra investicinės bendrovės PIMCO generalinis direktorius bei vienas iš technologijų ir telekomunikacijų vadovų bei knygos „Kai rinkos susiduria“ (angl. „When Markets Collide“) autorius.
