Lietuvių literatūros ir tautosakos institute išrinktas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas byloja, kad lietuvių literatūros veidą formuoja ne tik meistrų, bet ir naujokų kūryba.
Kaip dažnai pasirodo gera lietuviška knyga? O kiek reikia laukti „knygos-įvykio“? Kelis mėnesius, metus? Dešimtmetį? Mokslininkų pastangos atsakyti, kas, jų manymu, yra gera šiuolaikinė literatūra, buvo mestos praėjusią savaitę – Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) kasmetiniame susirinkime išrinktas 2011 metų kūrybiškiausių lietuviškų knygų dvyliktukas. Šiuolaikinės lietuvių literatūros gaires, stipriausius ir silpniausius kūrybos pasireiškimus aptarėme su LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus doktorante Jūrate Čerškute.
Kūrybiškiausių knygų dvyliktukas, kurio laureatas bus paskelbtas Vilniaus knygų mugėje:
Ilzės Butkutės „Karavanų lopšinės: eilėraščiai“, Zitos Čepaitės „Emigrantės dienoraštis: esė“, Audronės Girdzijauskaitės „Nutolę balsai: portretų metmenys“, Romualdo Granausko „Trys vienatvės: novelių romanas“, Andriaus Jakučiūno „Lalagė: apsakymų vainikas“, Antano A. Jonyno „Kambarys: eilėraščiai“, Donaldo Kajoko „Kurčiam asiliukui: eilėraščiai“, Lauryno Katkaus „Sklepas ir kitos esė“, Valdemaro Kukulo „Saulėlydis mano giesmė: eilėraščiai“, Sigito Parulskio „Prieš mirtį norisi švelnaus: trumpų tekstų knyga“, Undinės Radzevičiūtės „Baden Badeno nebus: istorijos“ ir Algio Skačkausko „Eilėraščiai, rašyti anatomijos pamokoje“.
– Pagal kokius kriterijus nustatote knygų kūrybiškumą? Kaip jį apibrėžtumėte?
– Kūrybiškas kūrinys šiuo atveju tarsi sinonimas geram kūriniui. O jeigu geras, tai akivaizdu, kad ir kūrybiškas, nors daug kas dėl šio žodžio kimba.
– Susitikimo metu išskyrėte tendenciją, jog kasmet daugėja knygų, tačiau jų kokybė prastėja, vis mažiau „knygų-įvykių“. Ką, Jūsų manymu, reikėtų daryti, kad knygų kokybė turinio prasme nenukentėtų?
J. Čerškutės nuomone, vis sunkiau rasti grynos literatūros kritikos.
– Nesu lėmėja ar visažinė, galinti tokią situaciją pakeisti ar juolab patarti, ką daryti, kad jį keistųsi. Į Jūsų klausimą atsakyti išties labai sunku. Ir turbūt vietoj atsakymo tegali būti tik svarstymai. Galbūt turėtų sulėtėti gyvenamojo meto laikas, kad rašytojai galėtų lėtai rašyti knygas (ir išgyventi iš to, nelėkti per daugybę darbų, kaip kad dabar), leidėjai lėtai jas leisti, o skaitytojai lėtai skaityti.
Turbūt turėtų keistis ir leidėjų politika. Galiausiai turėtų būti atsigręžiama į redaktoriaus problemą, kurią išskyrėme šiųmetinio pokalbio metu. Buvo pastebėta, kad sumenkusi redaktoriaus galia ir autoritetas – nebėra redaktoriaus kaip cenzoriaus, „gerosios akies ir rankos“ kaip literatūrinio agento. Dabar jis – geriausiu atveju tik žmogus, sužiūrintis, ar tekste visi kableliai vietoje ir ar ištaisytos visos klaidos. Nebėra žmogaus, galinčio patarti ir padėti autoriui, pavyzdžiui, pokalbio metu išskyrėme, kad štai Herkaus Kunčiaus romanas „Lietuvis Vilniuje“ būtų tikrai labai geras ir šmaikštus kūrinys, jeigu jis būtų turėjęs gerą redaktoriaus ranką ir būtų kai kuriose vietose patrumpėjęs. Arba Aleksandros Fominos „Mes vakar buvome saloje“ – ilgas tekstas, beveik penki šimtai puslapių, daug kas kartojasi, atrodo, kad rašytoja perrašinėja pati save. Tad jeigu būtų toks redaktorius, kuris patartų rašytojui, ir tekstas taptų kompaktiškesnis, būtų žymiai geriau.
Taip pat turbūt visam gausėjimo procesui tam tikrą įtaką daro ir knygų leidybinis greitis: viskas konvejeriu, todėl daroma daug klaidų, kurių niekas nebespėja sužiūrėti ir ištaisyti. Nebelieka to lėto leidybos proceso, kai tekstas skaitomas ramiau, atidžiau, vyksta derinimas su autoriumi, galų gale reklamai paieškoma įdomesnių sprendimų. Leidyklose redaktorius keičia grožinės literatūros projektų vadovai, kurie dirba knygos vadybinį darbą. Tas, žinoma, irgi reikalinga, bet vis tik didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas knygos literatūrinei kokybei.
Kita vertus, šiuolaikiniai žmonės dažnai yra pervargę ir net nebeturi jėgų skaityti rimtą, vadinamą aukštąją literatūrą. Čia kaip su mada: haute couture yra meno kūrinys, sunkiai dėvimas, o vidutiniam skaitytojui vis tiek reikia pret a porter – masinių, fabrikinių, lengvai dėvimų gaminių. Taip ir su literatūra – haute couture skaityti renkasi ne visi.
Kažkada paskaitų metu teko išgirsti mintį, kurią dabar neretai sakau ir savo studentams, kad lietuviai yra poetų tauta, kaip ir japonai.
– Dvyliktuke atsidūrė septynios prozos ir penkios poezijos knygos. Ir nė vieno dramaturgijos kūrinio. Tai tik patvirtina ypač iš teatro žmonių girdimus nusiskundimus, kad Lietuvoje nėra stiprios dramaturgijos. Kodėl kilo šis dramaturginis badmetis?
– Jei neklystu, praėjusiais metais iš viso nebuvo išleistos nė vienos dramaturginės knygos. Turbūt kalbant apie dramaturgiją belieka tik konstatuoti tą amžiną verksmą, kokia prasta mūsų dramaturginė situacija. Bet greta verksmo dera pastebėti ir labai teigiamus pokyčius, kuriuos neretai inicijuoja teatrai. Štai dramaturginio įšalo situaciją stengiasi keisti Lietuvos nacionalinis dramos teatras, praėjusiais metais atnaujinęs nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ įstatus, kuriuose pabrėžiama, kad bus siekiama daugiau dėmesio skirti pjesių autoriams ugdyti ir jų kūrybinėms idėjoms plėtoti. Pjesių autoriai konkursui teikia idėjas, kurias vėliau plėtoja kūrybinėse dirbtuvėse kartu su profesionalaus dramaturgijos eksperto-kuratoriaus pagalba. Šiais metais tokia eksperte buvo dramaturgė iš Vengrijos Anna Lengyel, daug metų dirbusi su garsiu vengrų režisieriumi Arpadu Schillingu. Teko matyti kelis skaitymus, manau, kad toks kelias išties pasiteisina.
Štai kad ir Marius Ivaškevičius: imasi bendradarbiauti su Oskaru Koršunovu, ir rezultatas koks – spektaklis „Išvarymas“, pagal to paties pavadinimo Ivaškevičiaus pjesę. Taip kad man išties smagu, jog tokią dramaturginę iniciatyvą rodo teatrai, nes, žinoma, galima sėdėti ir verkti, bet galima imti ir surėmus pečius ką nors daryti ir mėginti tirpdyti ledą.
– Kalbant apie poeziją, poetas Antanas A. Jonynas yra pasakęs, kad optimistiškai žvelgia į jaunąją poetų kartą, tarp kurių yra labai stiprių kūrėjų. Dvyliktuke taip pat atsirado naujų vardų, ar tai reiškia, kad ir jūs matote šviesią lietuviškos poezijos ateitį?
– Per susitikimą buvo pasakyta gera mintis, kad jaunieji Lietuvos poetai savo kūryba pateikia išties rimtą paraišką, įrodančią, jog lietuvių poezija yra gyva ir nėra ko virkauti. Kažkada paskaitų metu teko išgirsti mintį, kurią dabar neretai sakau ir savo studentams, kad lietuviai yra poetų tauta, kaip ir japonai. Lietuviška poezijos tradicija buvo stipri, yra stipri ir tikrai tokia bus. Mane asmeniškai labai nustebino praėjusių metų poezijos debiutantas, kurio knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, skelbianti pirmosios knygos konkursą. Tai Aido Jurašiaus „Luiso Alberto Salvatjeros gyvenimo aprašymas“. Poezijos knygelėje veikia personažas, keliaujantis iš vieno eilėraščio į kitą – panašiai kaip Marcelijaus Martinaičio Kukutis. Džiugina ir kiti nauji ir jauni lietuvių poezijos vardai: Ilzė Butkutė, Marius Burokas. Tikrai yra gražus būrys jaunųjų poetų, kurių kūrybą skaitant darosi akivaizdu, kad viskas poezijos lauke gerai.
– Žanro ir formos prasme daugėja dokumentinės, istorinės literatūros apraiškų, ar tai jau seniai pastebėta tendencija?
– Dokumentiniai žanrai, memuaristika tikrai veržiasi į fikcijos lauką. Šie žanrai populiarėja ir matyt, čia „suveikia“ ta pati sena priežastis, kad labai įdomu į kito žmogaus gyvenimą ar į jo prisimenamų žmonių gyvenimus pažvelgti pro rakto skylutę. Geras pavyzdys – Audronės Girdzijauskaitės knyga „Nutolę balsai. Portretų metmenys“. Tai smagiai skaitoma įdomi knyga, kurioje aprašomi ryškūs Lietuvos kultūros ir meno žmonės. Skaitydamas susipažįsti ne tik su to žmogaus gyvenimu, itin tiksliai portretuojamu, bet ir su to meto realijomis, kultūriniu ir socialiniu kontekstu.
Skaitai recenziją, kurioje didžiąją dalį teksto užima aprašymas, kaip „recenzijos“ autorius, pasiėmęs aptariamą knygą, važiavo kažkur pas savo tėvą į sodybą josios skaityti…
– Kaip manote, ar ir 2012-aisiais šiuolaikinė lietuvių literatūra išlaikys panašius bruožus? O gal jau dabar galima pastebėti naujas užuomazgas, kurios šiemet tik sustiprės?
– Manau, kad išliks panaši situacija. Šiemet kiek nustebino, kad pernai pastebėta ryški emigrantų literatūros linija prigeso. Praėjusiais metais buvo pasirodžiusi ne viena knyga, parašyta lietuvių, gyvenančių svetur, reflektuojančių gyvenimo kitoje šalyje patirtis, bandančių suvokti savo, kaip lietuvio, tapatybę ir vietą tautų katile. Pernai galbūt nebuvo tokia ryški dokumentika. Tačiau buvo galima nuspėti, kad ji tuoj bus tarsi ant bangos ir štai – šiemet šovė į viršų ir dvyliktuke yra net kelios dokumentinės knygos.
– O kaip su pačios literatūros kritikos tendencijomis? Kokius pokyčius matote kritikos lauke?
– Pateiksiu pavyzdį iš savo patirties: pradėjusi rašyti disertaciją apie Ričardą Gavelį, iš susidariusio bendro įspūdžio maniau, kad jis buvo užmirštas kritikų. Kai nulindau į bibliotekas su nuostata „koks gi vargšas tas Gavelis“ ir ėmiau ieškoti recenzijų, likau apstulbinta – radau daugiau nei šimtą pozicijų. Kokia yra ta kritika – tai jau kitas klausimas ir galima numanyti, kad Gaveliui ji nepatiko. Bet, kad tikrai buvo reaguota į kiekvieną knygą – tai yra faktas, kuris liudija, kad rašytojui kritikos, t.y., dėmesio niekada nebus gana. Kita vertus, reikia mokėti priimti kritiką. Jei ji bent kiek griežtesnė, tuoj viskas nusprūsta į asmeninį santykį. Rašytojai dažnai žiūri nepalankiai į kritikus. Štai kad ir su tuo pačiu dvyliktuku – teko girdėti tokių vertinimų, beje, iš rašytojų sluoksnio, kad va, kritikai vėl tuos savo žaidimėlius žaidžia. O juk mums juos „žaisti“ yra juodas ir sunkus darbas, kylantis iš pastangos pasakyti, kas yra gera literatūra. Ir tai turėtų rūpėti ne tik mums, bet ir rašytojams.
Esu pastebėjusi ir kitą tendenciją: dabar recenzija vadinama jau nesvarbu kas, t.y., viskas – nuomonė, atsiliepimas ar komentaras. Pamirštama, kad recenzija yra literatūros kritikos žanras, (jį galima net ir puslapiais apibrėžti – trys keturi puslapiai), kuriuo siekiama įvertinti kūrinį. Man regis, kad lietuvių literatūros kritikoje, kuri spausdinama kultūriniuose žurnaluose ar kultūriniuose portaluose, dominuoja recenzija, virtusi esė. Skaitai recenziją, kurioje didžiąją dalį teksto užima aprašymas, kaip „recenzijos“ autorius, pasiėmęs aptariamą knygą, važiavo kažkur pas savo tėvą į sodybą josios skaityti… Taigi tai jau ne recenzija, o esė su pamąstymais apie tą knygą. Man regis, kad ši tendencija kilo Nepriklausomybės pirmuoju dešimtmečiu, kai tokias apžvalgas pradėjo rašyti patys rašytojai. Išplitus apžvalgoms, o kritikai nuėjus į esėjimą, nyksta kritikos kaip instancijos reikšmė. Dabar labai reta rasti kritikos grynu pavidalu, kita vertus, vykstant žanrų hibridizacijai galbūt tai jau ir nebeįmanoma?
