A. Åslundas.
Vladimiro Putino režimas įspėja rusus, kad jų besiskleidžianti „Sniego revoliucija“ bus tokia pat didelė klaida, kaip Ukrainos 2004 metų Oranžinė revoliucija.
Nors tarp šių dviejų judėjimų yra panašumų, jų esmė skiriasi. Todėl jų palyginimas galėtų padėti Rusijos opozicijai išvengti kai kurių klaidų.
Kaip ir Sniego revoliucija, Oranžinė revoliucija buvo milžiniškas viduriniosios klasės atsakas prieš korupciją ir teisinės valstybės nebuvimą. Priešingai nei Arabų pavasaris, Oranžinė revoliucija buvo visiškai taiki, kaip yra ir Sniego revoliucija. Be to, nei viena iš pastarųjų nebuvo sukelta ekonominės ar socialinės krizės.
2004 metais Ukrainos ekonomika augo greičiau nei kada nors anksčiau – 12 procentų. O Rusijos bendrasis vidaus produktas (BVP) pernai taip pat padidėjo gerokai – 4,3 procento.
Tačiau yra ir žymių skirtumų. Ukrainoje jaučiamas stiprus etninis susiskaldymas tarp rusakalbių ir kalbančių ukrainietiškai.
Ukrainos opozicija buvo gerai įsitvirtinusi parlamente ir žiniasklaidoje, ir tai ją vertė senosios sistemos dalimi.
Didelis Oranžinės revoliucijos pasiekimas buvo politinė ir pilietinė laisvė. Tačiau didžiausia yda buvo įstrigimas visiškoje politinėje aklavietėje, kas sukėlė dar daugiau korupcijos ir autoritarizmo.
Kadangi buvau Ukrainoje per ir po Oranžinės revoliucijos ir dabar praleidau šiek tiek laiko Maskvoje, regiu kai kurias Sniego revoliucijos laukiančias kliūtis.
Oranžinė revoliucija buvo taiki, nes pakankamai daug žmonių išėjo į gatves. Rusijos opozicija iš to pasimokė ir tokiu pat būdu sumažino smurto grėsmę.
Tačiau Kijevo centro okupavimas 2004 metais ir tęsiamos nuolatinės demonstracijos, kurias reikėjo spręsti skubiai, galėjo būti klaida, nes teko imtis kompromisų su senuoju režimu.
Greita pergalė lėmė pavojingą euforiją ir puikybę tarp Oranžinės revoliucijos vykdytojų.
Dėl šios priežasties Rusijos opozicija turbūt nuovokiai rengia dideles demonstracijas laikas nuo laiko, rodydama režimui savo galią, bet neprimesdama poreikio spręsti skubiai.
Išties, skubus Oranžinės revoliucijos pabaigimas lėmė, kad buvo priimta nefunkcionuojanti konstitucija, kurioje galios buvo padalytos painiai ir gremėzdiškai. Tai atrodė it senojo režimo valdytojų paspęsti spąstai.
Niekas neturėtų pakartoti tokios klaidos. Konstitucijos pakeitimus reikia apsvarstyti labai išsamiai.
Jeigu procesas vyksta nepaprastai greitai, senojo režimo pasekėjai gali naujokus lengviau apgaule įvilioti į pavojingus kompromisus.
Kita didžiulė yda buvo tai, kad, kaip paaiškėjo vėliau, Oranžinės revoliucijos lyderis Viktoras Juščenka buvo bejėgis ir neatsakingas prezidentas.
Iš pradžių jis mėnesių mėnesius keliavo po pasaulį, švęsdamas pergalę ir nekreipdamas dėmesio į chaosą šalyje.
Tada jis pradėjo vetuoti faktiškai visus vyriausybės sprendimus, taip įstumdamas šalį į politinę aklavietę.
O tada, prezidento kadencijai besibaigiant, jis tyliai prisijungė prieš senosios gvardijos (kuri dabar yra grįžusi į valdžią) prieš premjerę Juliją Tymošenko (kurios partija, savo garbei, balsavo prieš konstituciją).
Tačiau nors V. Juščenkos pavyzdys gali tapti perspėjimu rusams neišrinkti atsitiktinio ir pernelyg daug galių turinčio prezidento, esminė Oranžinės vyriausybės žlugimo priežastis buvo ta, kad dauguma jos ministrų (paskirtų V. Juščenkos) buvo persimetėliai iš senojo režimo.
Dauguma niekada neprieštaravo režimo korupcijai, o garsūs Oranžinę revoliuciją finansavę verslininkai tikėjosi dosniai pasipelnyti iš jų politinės investicijos. Todėl seni kadrai nebuvo išvalyti iš sistemos, o korupcijos lygis buvo smukęs tik laikinai.
Priešingai, Gruzijos 2003 metų „Rožių revoliucija“ iš esmės pakeitė aukštesnius pareigūnus, į jų vietas atvedė vakarietišką išsilavinimą turinčius jaunus ir gerai išsilavinusius lyderius.
Rusija turi sekti Gruzijos (ir Estijos) pavyzdžiu ir remti naują jaunų, gabių ir nesusitepusių profesionalų kartą.
Oranžinės revoliucijos didžiausia politinė klaida buvo pradinis susitelkimas į „reprivatizaciją“ – verslo įmonių, kurios prieš tai buvo privatizuotos nepaprastai žemomis kainomis, renacionalizaciją ir vėl pardavimą.
Oranžinė vyriausybė pirmąjį savo pusmetį praleido svarstydama, kokias įmones reikia reprivatizuoti ir kaip tai padaryti. Tuo metu gamyba kas mėnesį lėtėjo, nes netikrumas dėl nuosavybės teisių išgąsdino verslininkus.
Galiausiai tik viena stambi metalurgijos įmonė, „Krivoryzhstal“, buvo reprivatizuota. Tuo metu Oranžinė koalicija jau buvo pradėjusi byrėti.
Rusijos politikams reprivatizacija yra didžiulė politinė pagunda. Išties, visos trys opozicijos partijos Dūmoje reikalauja didžiulės renacionalizacijos, nors ji suniokotų ir politiką, ir ekonomiką.
Vietoje to nauja demokratinė vyriausybė galėtų siekti didesnio turto apmokestinimo ir korumpuotų pareigūnų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.
Palyginti su Ukraina, Rusija turi gana padorią teisinę sistemą, ir jos ekonominiai teismai yra gana gerbiami.
Paskutinė priežastis, kodėl galima tikėtis daug sėkmingesnio demokratinio proveržio Rusijoje nei Ukrainoje 2004 metais, yra tai, kad Rusija yra daug turtingesnė ir labiau išsivysčiusi nei Ukraina. Jos BVP vienam gyventojui (dabartiniais valiutų kursais) yra keturis kartus didesnis.
Kaip kad būtų pasakę modernizacijos teoretikai, tokie kaip Seymouras Martinas Lipsetas ir Samuelis Huntingtonas, Rusija yra paprasčiausiai pernelyg pasiturinti, gerai išsilavinusi ir atvira, kad būtų tokia autoritarinė.
Pasak organizacijos „Freedom House“, tik septynios nedidelės naftą eksportuojančios valstybės ir Singapūras yra labiau pasiturinčios nei Rusija ir vis dar autoritarinės.
Jos Sniego revoliucijai besitęsiant, Rusija iš Oranžinės revoliucijos turėtų pasimokyti keturių dalykų. Pirma, naujieji demokratai turi nesiduoti įviliojami į sugedusius kompromisus su senuoju režimu.
Antra, kad įvyktų nuoseklus demokratinis persilaužimas, svarbiausias dalykas yra lyderiai. Jų pasirinkimas bus tiek pat gyvybiškai svarbus, kiek ir sudėtingas.
Trečia, Rusijai reikia apsivalyti nuo korumpuotų pareigūnų, ir ji turėtų naudotis gausybe savo jaunų ir gerai išsilavinusių talentingų žmonių. Galiausiai, reprivatizacija yra nuodas, kurio reikia vengti. Oranžinė revoliucija nebuvo klaida, bet vien gera priežastis neužtikrina pergalės. Rusijos Sniego revoliucijos vykdytojai turi užtikrinti, kad jų kova už gėrį būtų vykdoma ir sumaniu būdu.
______________________
Andersas Åslundas yra vyresnysis Petersono instituto mokslo bendradarbis. Jis yra patarinėjęs Rusijos ir Ukrainos vyriausybėms.
© Project Syndicate, 2012
