R. Augūnas. „Berniukai“, Galvonai, 1963 m.
Fotografas Romualdas Augūnas tarp fotografijos mėgėjų ir profesionalų daugiausia žinomas, kaip kalnų fotografas. Tačiau štai jau per penkis dešimtmečius besitęsiant fotografo kūrybiniam keliui, jo akiratyje buvo ne tik kalnai ir svečios šalys. Naujausiame darbų albume „Sapnuoju Lietuvą“ R. Augūnas atveria savo lietuviškąjį archyvą, kuriame patalpinta 220 fotografijų 1960-2010 metų laikotarpį apimantis pasakojimas apie Lietuvą.
Vasario 15 d. 16 val. Vilniuje, Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ galerijoje – Romualdo Augūno parodos „Sapnuoju Lietuvą“ (fotografijos 1960–2010) atidarymas bei albumo pristatymas.
Kalnai R. Augūno kūryboje atsirado neatsitiktinai. 1958 m. jis pradėjo sportinę alpinisto karjerą, kai įkopė į aukščiausią Europos viršukalnę Elbrusą. Per trisdešimt vasarų, praleistų kalnuose drauge su fotoaparatu, fotografas dalyvavo Kaukazo, Tian Šanio ir Pamyro viršūnių įkopimuose, įkopė į bevardes viršūnes, kurios buvo pavadintos M.K. Čiurlionio, K. Donelaičio, Lietuvos, Žalgirio, Nemuno vardais.
Per savo kelionių laikotarpį R. Augūnas sukūrė ne vieną ciklą: „Kalnai ir žmonės“ (1962-1983), „Po Egipto saule“(1969), „Indijos motyvai“ (1976), „Draugystės akimirkos Konge“ (1979), „Po Pietryčių Azijos šalis“ (1980).
2002 pasirodęs jo albumas „Žmonės kalnuose“ atspindėjo šio fotografo svarbiausią temą, kuri ir išskyrė jį iš kitų Lietuvos fotografijos mokyklos autorių.
Fotografui sugrįžti į savo archyvą, kaip teigia pats R. Augūnas tas pat, kas grįžti į Tėvynę. „Kai dabar žiūriu į šias nuotraukas, matau žmones, kurių jau nėra, pasaulį , kuris visai kitoks nei buvo ir todėl visa tai primena sapną. Todėl ir „Sapnuoju Lietuvą“ su jos vaikystėmis, kasdienybe ir šventėmis, kaimo ir miesto gyvenimu, darbais ir džiaugsmais“, – pasakoja menininkas.
R. Augūnas. „Gatvės muzikantai“, Vilnius, 1986 m.
Kino ir fotografijos kritiko Skirmanto Valiulio įžanginiame straipsnyje rašoma: „Kaip išskirti, kur yra mažas, o kur didelis gyvenimas? Viename krašte – vaikystė su kailinukais, kitame – suaugę dėdės neša Leniną. Tačiau viskas sutelpa į vienos kartos gyvenimą, intymų, nes šeimoje ar namų kieme, viešą, nes yra demonstracijos, talkos, vestuvės ir laidotuvės. Manyčiau, Kad ši R. Augūno knyga ir yra išskirtinė. Jūs nejausite ribų vartydami puslapius, kaip nėra jų ir gyvenime. Tai universali gyvenimo fotografija, kaip nors specialiai neakcentuojanti psichologinių ar egzistencinių problemų.“
Anot Tomo Pabedinsko, „Naujame R. Augūno albume nėra vaizdų iš tolimų kraštų ar snieguotų kalnų viršūnių fotografijų, kurios gerokai paįvairino geografine prasme gana siaurą Lietuvos fotografijos mokyklos panoramą. Nauja knyga R. Augūnas tarsi vėl atsigręžia į gimtąją šalį, grįžta namo, ir šis sugrįžimas nėra toks netikėtas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Net ir fotografuodamas kalnuose, R. Augūnas fiksuodavo ne vien įspūdingas sniego ir uolų masyvų kompozicijas, bet taip pat kalnų apsuptyje ar jų viršūnėse įamžindavo žmogų.“
Paroda veiks iki kovo 3 d.
