„Nepaisant to, kaip ilgai gyveni, aprašymas turi būti trumputis“. („Gyvenimo aprašymas“, W. Szymborska)
Į Algio Kalėdos atmintį giliai įsirėžė Czeslawo Miloszo laidotuvių diena Krokuvoje, kai prie karsto išniro smulkutė Wislawa Szymborska ir nusilenkusi ištarė: „Miloszas išliks gyvas poezijoje, todėl jis mus visus pergyvens.“ Dabar jos poezijos vertėjas galėtų pasakyti tokius pat žodžius, tik apie pačią W. Szymborską.
Žinią apie vasario 1 dieną užgesusią 88-erių metų sulaukusią poetę, Nobelio literatūros laureatę, jos poezijos vertėjai A. Kalėda ir Kornelijus Platelis pasitiko su mąsliu liūdesiu. „Netekome didžios poetės, kuri iki pat savo išėjimo buvo aktyvi ir kūrybiška“, – teigia K. Platelis, kuriam taip ir neteko proga su poete susitikti akis į akį. A. Kalėdai, kuris parengė W. Szymborskos „Poezijos rinktinę“ (vertė Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė, Tomas Venclova, A. Kalėda, K. Platelis), teko garbė ją asmeniškai įteikti poetei 2000 m. „Knyga, manau, ir dabar stovi jos bibliotekos lentynoje…“ – spėja A. Kalėda.
Poetės mirtis jį paskatino prisiminti studijų dienas Jogailos universitete Krokuvoje. „Ten, pasiųstas Vilniaus universiteto studijavau literatūrą, o mano dėstytojai ir bendramoksliai ją labai gerbė, juos (kaip prof. Teresą Walas, poetą Bronislawą Majų) W. Szymborska laikė artimiausiais bičiuliais. Jau tada, prieš trisdešimt kelis metus, ji buvo žinoma kūrėja, paskelbusi svarbius poezijos rinkinius – „Yetį [sniego žmogaus] šaukiant“ „Druską“, „Bet kokį atvejį“…“, – į prisiminimus nugrimzta A. Kalėda.
W. Szymborskos poezija išsiskiria lakonišku, skaidriu ir daug pasakančiu žodžiu.
W. Szymborska priklauso „auksinei“ lenkų pokario poetų kartai (drauge su poetais Tadeuszu Różewicziumi, Zbigniewu Herbertu, Jadwiga Hartwig ir kitais). Tipologiškai ši karta lygintina su Lietuvos poetų – Justino Marcinkevičiaus, Alfonso Maldonio, Algimanto Baltakio, Vytauto Bložės – generacija. „O savo dvasiniu pasauliu, raiškos priemonėmis Szymborskai, mano manymu, artimiausi būtų Juditos Vaičiūnaitės, Nijolės Miliauskaitės, gal dar anglų poetės Sylvios Plath kūriniai,“ – svarsto A. Kalėda.
K. Platelio manymu, jei lygintume lenkų poetės kūrinius su lietuviškąja poezijos mokykla, tai ji būtų artimiausia iš Kristijono Donelaičio, Antano Baranausko išplaukiančiai poezijos tradicijai, nors jis W. Szymborskos eiles visgi laiko artimesnėmis anglosaksiškai poezijai.
Abu poetės kūrinių vertėjai sutaria, jog W. Szymborskos eilės nesupainiojamos savo skaidriu požiūriu į pasaulį, ironija, lakoniška, bet gilia mintimi. „Jos poezija išsiskiria geranorišku santykiu su aplinka, mokėjimu sudėti į vieną eilėraštį skirtingų emocijų pajautimus“, – vardija K. Platelis.
A. Kalėda W. Szymborskos poetinį kalbėjimą vadina filosofišku, gebančiu pajusti naujos, sužmogintos erdvės gilumą. „Išliko atmintyje tas didžios poetės paprastumas, talentingas gebėjimas pauzėmis, lakoniškais sakiniais atskleisti potekstėje glūdinčius prasmių telkinius“, – mintimis dalijasi A. Kalėda.
Gyvenimo aprašymas
Ko reikia?
Reikia parašyti prašymą,
o prie prašymo pridėti gyvenimo aprašymą.
Nepaisant to, kaip ilgai gyveni,
aprašymas turi būti trumputis.
Privalu glaustumas ir atranka.
Kraštovaizdžių pakeitimas į adresus,
atsitiktinių prisiminimų į tikslias datas.
Iš visų meilių užtenka vien sutuoktinės,
o iš vaikų tiktai tų, kurie gimė.
Svarbiau kas pažįsta tave, o ne ką tu pažįsti.
Kelionės tiktai tos, kur į užsienį.
Priklausomybė kam, tačiau be kodėl.
Apdovanojimai, be už ką.
Rašyk taip, tarsi su savimi nesikalbėdavai niekad
ir, save išvydęs, lenkdavaisi iš tolo.
Praleisk tylomis šunis, kates ir paukščius,
suvenyrą šlamštą, bičiulius ir sapnus.
Geriau kaina negu vertė
pavadinimas nei turinys.
Geriau numeris batų, o ne kur jisai eina,
tas, kuriuo dedies esantis.
šalia nuotrauka su atlėpusia ausimi.
Paisoma jos formos, o ne to, kas girdėti.
Kas girdėti?
Braškesys mašinų, kurios mala popierių.
(Vertė Sigitas Geda
Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.)
Didelė laimė
Didelė laimė
nežinoti tiksliai,
kokiame gyveni pasaulyje.
Reikėtų labai
labai ilgai egzistuoti
žymiai ilgiau
nei jisai egzistuoja.
Kad galėtum nors palyginimui
pažinti kitus pasaulius.
Viršum kūno pakilti,
nes jis nieko kito geriau nemoka
kaip varžyti
ir sunkumus kurti.
Pakilti virš laiko,
kuriame viskas lekia ir sukasi,
kad geriau ištirtum,
aiškiau paregėtum
ir galutines išvadas padarytum.
Ir šios perspektyvos
detalėms ir epizodams –
amžinas sudie.
Savaitės dienas
skaičiuoti – atrodytų
visai beprasmis darbas,
pasiųsti laiškai –
kvailos jaunystės išdaiga,
užrašas „Nemindžiokit žolės“ –
beprotiškas užrašas.
(Vertė Algis Kalėda
Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998)
