Kristina Janušauskaitė
Matyt, ne vienam šis komentaras primins seną gerą filmą pavadinimu „Geras, blogas ir bjaurus“. O tiems, kas jo nematė, galbūt paskatins pažiūrėti. Filmo pavadinimas puikiai tinka nusakyti šių dienų teisėkūros autorių teisių srityje apraiškas.
Ne tik Lietuvoje, per kurią neseniai nuvilnijo smarkių ginčų banga sprendžiant klausimus dėl pildomo ir keičiamo Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (ATGTĮ) normų (ypač susijusių su nuo tuščių laikmenų bei įrangos mokėtinu kompensaciniu atlyginimu kūrėjams), bet ir ES, kurios institucijose tebevyksta diskusijos dėl tolimesnės autorių teisių apsaugos.
Nors skaitytojui, matyt, labai norėtųsi iškart padiskutuoti „tuo dar vieno mokesčio“ klausimu, tačiau iš tiesų vertėtų kelti kitus, žymiai svarbesnius klausimus. Jie leistų geriau paaiškinti kompensacinio atlyginimo (ne mokesčio!) autoriams prasmę. Tai ką vis tik daryti su daugelio vis dažniau vadinama „senute“ autorių teisių apsaugos sistema, šitaip greitai tobulėjant naujoms technologijoms, kai, atrodytų, nebeįmanoma nei sukontroliuoti prieigos prie kūrinių internete, nei surinkti kūrėjams priklausančio atlygio už jų kūrybinių rezultatų panaudojimą? Gal vis tik tendencijos tokios, kad autorių teisė (tokia, kokią mes ją suprantame šiandien) pamažu išnyks ir visi visur ir visada naudosis kūrybiniu „gėriu“ laisvai ir nemokamai? Sakysite, kažkur mums jau girdėtas teiginys.
Panašūs klausimai buvo keliami ir šių metų sausio viduryje Europos Parlamente įvykusioje konferencijoje-diskusijoje, skirtoje Europos Parlamento ir Tarybos 2001 metais priimtos Informacinės visuomenės arba dar vadinamos Autorių teisių direktyvos 10-mečiui paminėti. Konferencijoje autorių teisių ateities klausimais diskutavo ir Direktyvos rengėjai, ir jos pagrindu sukurtų autorių teisių apsaugos schemų skaitmeninėje visuomenėje taikytojai. Paklausite, o prie ko ši Direktyva, kai pas mus tik ir kalbama apie laikmenų ir įrangos pabrangimą ekonominės krizės akivaizdoje? Toks klausimas nestebina, kaip nestebino ir priimant minėtą įstatymą įvairių asmenų grupių išsakyti tiesmukiški argumentai. Jie parodė didžiulį nenorą, o gal ir nesugebėjimą plačiau ir tiksliau pažvelgti į tam tikrų mūsų teisinėje sistemoje siūlomų priimti teisės normų ištakas bei jų prasmę. Argumentai paprastai apsiribodavo tiesiog bendru ir pernelyg emocingu Direktyvoje numatytų teisinių mechanizmų neigimu, trukdančiu prasiskverbti alternatyviems bei konstruktyviems pasiūlymams. O šie gi visuomet sveikintini. Žinoti tai, ką reguliuoja ši Direktyva ir kodėl jai skirtas toks dėmesys ES lygiu net po 10 metų ir kaip ji susijusi su ATGTĮ pakeitimais, svarbu ne tik įstatymo leidėjui, bet ir visiems autoriams bei jų sukurtų kūrinių naudotojams.
Direktyva, kaip ir kitos šešios ES direktyvos autorių teisių srityje (priimtos laikotarpyje nuo 1991 iki 2001 metų) buvo skirtos tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių aspektų harmonizavimui (teisės normų vienodinimui). Tokio harmonizavimo tikslas – sėkmingas ir efektyvus vidaus rinkos funkcionavimas, pašalinant esminius ES valstybėse egzistuojančius autorių teisių reguliavimo skirtumus. Nereikėtų pamiršti ir kitų svarbių tikslų – tai kultūrinių iniciatyvų skatinimas bei apsauga, subalansuota kūrėjų ir kitų visuomenės narių interesų apsauga visoje ES. Direktyvos projektas neatsirado „iš niekur ir staiga“. Didžiausia paskata ir esminis šios Direktyvos priėmimo teisinis pagrindas – tai tarptautinės 1996 metų sutartys, kuriose kaip atsakas į skaitmeninių technologijų keliamus iššūkius buvo įtvirtintos taip vadinamos „naujos“ autorių teisės (tarkime, teisė padaryti kūrinį prieinamu, įskaitant ir internete). Taip pat buvo praplėstas autorių ir gretutinių teisių apribojimų sąrašas, taip siekiant tam tikro kompromiso tarp teisių turėtojų ir plačiosios visuomenės interesų. Aišku, nereikėtų pamiršti ir didelio suinteresuotų grupių spaudimo dėl Direktyvos priėmimo. Nepaisant jo, autorių teisių dalinis harmonizavimas skaitmeninėje aplinkoje 2001 metais iš tiesų padėjo įnešti daugiau teisinio aiškumo visoje Bendrijoje ir leido apjungti skirtingus autorių teisių apsaugos principus skirtingose valstybėse. Atrodytų, viskas lyg ir neblogai.
Tačiau, perfrazuojant minėto filmo pavadinimą, reikėtų pasakyti – nėra to gero, kas neturėtų kažko ir blogo. Iki pat 2008 metų vyko Direktyvos įgyvendinimo procesas ES valstybėse narėse. 2003 metais Lietuvoje taip pat buvo priimti ATGTĮ pakeitimai bei papildymai, kuriuose buvo įtrauka eilė Direktyvoje numatytų nuostatų. Viena jų – specifinis Direktyvos pasiūlytas turtinių autoriaus teisių apribojimo kūrinių asmeninio atgaminimo atvejais mechanizmas (tuomet taikytas tik analoginių tuščių laikmenų atžvilgiu). Ir tikrai nevertėtų manyti, kad šis praeitais metais Lietuvoje patikslintas mechanizmas – tai dar vienas eilinis mūsų įstatymo leidėjo kaprizas ar pokštas.
Atvirkščiai, priimant minėtą įstatymą teko gerai pasukti galvas, tai kaip bent jau šiandien civilizuotai išspręsti kai kurias autorių teisių apsaugos skaitmeninėje visuomenėje problemas. Kitaip tariant, sukurti sistemą, kuri bent jau kol kas leistų rasti tam tikrą kompromisą tarp kuriančiųjų ir kūrybą vartojančiųjų interesų plečiantis skaitmeninėms technologijoms. Taip, kompromisas visuomet ir lieka tik kompromisu, kai maksimaliai nėra patenkinama nė viena pusė. Tačiau tikimasi, kad jis leis bent jau iš dalies užtikrinti kūrėjų (plačiąja prasme) interesus, nes balanso tarp kūrėjų ir vartotojų teisių bei interesų Lietuvoje buvo pastebima vis mažiau.
Drįstu pasakyti „bent jau kol kas“, nes nei Lietuvoje, nei ES alternatyvi atlygio už asmeninį kūrinių kopijavimą schema nėra pasiūlyta. Tačiau jau dabar galima nuspėti, kad jos bus ieškoma. Nes Direktyvos nuostatų įgyvendinimas parodė, jog labai ilgas, nesavalaikis, lobistinių interesų persunktas ir lėtai į technologines naujoves reaguojantis harmonizavimo procesas tikrai negelbsti. O kur dar kartais pasirodantys labai jau neaiškūs Europos Teisingumo Teismo vertinimai, kurie lyg „vogčiomis“ tapo harmonizavimo instrumentu.
Po dešimties metų po Direktyvos priėmimo aiškiai matyti, jog harmonizavimas paprastai tampa lyg uždelsto veikimo bomba, kai net nėra įvertinama, kaip vis tik viena ar kita „Europinė“ norma veiks labai jau skirtingose ES valstybėse narėse. Ne išimtis ir autorių teisės, ypač, kai norima greitai spręsti ekonominio pobūdžio vidaus rinkoje problemas, piratavimą, reaguoti į skaitmeninės aplinkos keliamus iššūkius. Šie tapo betarpiškai susiję su idėjomis dėl visaapimančio nemokamo kūrinių panaudojimo, kuris nėra ir negali būti pateisinamas apsiribojant bendro pobūdžio pasisakymais tokiais kaip, kam ten saugoti, jei vis tiek visi viską kopijuoja ir kopijuos. Tai nėra ir negali būti vertinama kaip rimtas (būtų jis geras ar blogas) argumentas. Tokie argumentai paprastai nėra paremti skvarbiomis įžvalgomis ir skamba tiesiog „bjauriai“.
Žymiai rimtesni atrodo autorių teisių srityje dirbančių Europos mokslininkų argumentai, kurie jau yra įgavę pagreitį ir tam tikrų naujų pasiūlymų formą. Viena jų – Europos Autorių teisių kodeksas, kuriame norima iš naujo pažvelgti į šiandieninę autorių teisę, vis labiau atakuojamą inovacijų dinamikos ir neįveikiamų skirtumų teisiniame reguliavime, konstruktyviau siūlant peržiūrėti autorių teisių apsaugos „lankstumo“ schemas, įtvirtinti aiškesnes privalomas normas visoje ES. Žiūrint į tokius pasiūlymus kaip šis galima tik pasimokyti to nepriklausomo gebėjimo perlipti per beatodairiško suinteresuotumo, autorių teisių apsaugos neigimo barjerą ir akcentuoti tinkamesnių mechanizmų bėgant laikui paiešką. Šis gebėjimas ypač reikalingas ir Lietuvos autorių teisių tradicijos vystymuisi ir pagarbos kuriančiajam skatinimui. Taigi, diskusija tęsiasi.
_____________________
Dr. Kristina Janušauskaitė yra Vilniaus Universiteto Privatinės teisės katedros lektorė, Advokatų profesinės bendrijos „Baltic Legal Solutions Lietuva“ advokatė, Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos konsultantė
