Mokesčių inspektorių taikiklyje.
Tai, kad kai kurios taksi įmonės slepia pajamas ir taip išvengia mokesčių, yra beveik vieša paslaptis. Remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) anksčiau atliktu tyrimu, kai kurie taksistai per dieną tegauna 16 litų pajamų.
Tiek uždirbti galima nuvežus keleivį Vilniuje 10–12 kilometrų. Vadinasi, vairuotojas turi išleisti tris litus, jeigu automobilis varomas dujomis. Dar bent litas – mašinos eksploatacijai (anksčiau ar vėliau reikės keisti padangas, tepalus, remontuoti automobilį). Tad kišenėje lieka 12 litų – ir tai tik tada, jei bendrovė visą uždarbį atiduoda vairą sukiojančiam darbuotojui. Dirbdamas po 6 dienas per savaitę toks taksistas per mėnesį užsidirbs 300 litų.
Jeigu nuspręstų pakabinti raktelius ant vinies ir kiauras dienas dykinėtų, buvęs vairuotojas gautų 315 litų socialinę pašalpą. Žinoma, noras atsikratyti išlaikytinio titulo ir pačiam užsidirbti pragyvenimui yra pagirtinas, bet sunku patikėti, kad šis noras yra toks stiprus, jog žmogus sutinka gauti darbo užmokestį, prilygstantį pašalpai.
Kiek įtikinamesnė atrodytų versija, kad menkai pajamų surenkantys taksi vairuotojai turi kitą darbą, o keleivius vežioja tik po porą valandų per dieną, kad prisidurtų prie atlyginimo dešimt litų. Tačiau šią versiją griauna mokesčių inspektoriai: tik pusę etato taksi įmonėse įdarbinti vairuotojai dažniausiai niekur kitur oficialiai nedirba.
Nereikia būti dideliu mokesčių specialistu, kad suprastum: kažkas čia ne taip. Pačių taksi bendrovių atstovai neoficialiai pripažįsta: retas kuris moka visus mokesčius – vieni nemoka „beveik jokių“, kiti moka „beveik visus“. Tvarkingiau apskaitą tvarko tos bendrovės, kurios turi užsakymų iš įmonių, nes šios pageidauja atsiskaityti oficialiai.
Nereikia būti dideliu mokesčių specialistu, kad suprastum: kažkas čia ne taip. Pačių taksi bendrovių atstovai neoficialiai pripažįsta: retas kuris moka visus mokesčius – vieni nemoka „beveik jokių“, kiti moka „beveik visus“.
„Šiandien aiškiai matome, kad Vilniaus mieste pagal sumokamus mokesčius realiai mes galbūt turime tik dvi kompanijas, kurios yra legalios“, – išvadą pernai padarė sostinės meras Artūras Zuokas, susipažinęs su taksi asociacijų ir Mokesčių inspekcijos pateiktais duomenimis.
2010 metais visoje Lietuvoje veiklą vykdė 476 taksi įmonės, deklaravusios ir sumokėjusios 2,1 milijono litų mokesčių. Viena didžiausių taksi įmonių deklaravo apie 0,4 milijono litų, kitos 20 didžiųjų bendrovių – 1,17 milijono litų. Taigi likusios 455 įmonės deklaravo tik šiek tiek daugiau kaip pusę milijono litų mokesčių kartu sudėjus.
Tačiau oficialiai įrodyti, kad taksistas neišgyventų su 400 litų per mėnesį, nėra taip paprasta. Iki šiol keli pažeidėjai buvo sučiupti už rankos – pavyzdžiui, nustatyta, kad vairuotojas vežiojo keleivius, nors oficialiai jis buvo išėjęs nemokamų atostogų.
Tai tėra smulkios pergalės, o laimėti visą karą – beveik tas pat, kas kosmoso taksi nuskristi iki Mėnulio. Nors yra žadančiųjų sukurti kosmoso taksi, o naktį galima ranka parodyti būsimos kelionės kryptį, vis dar neaišku, kada pavyks tai padaryti, jei apskritai pavyks. Kita vertus, vien bandymai gali duoti naudos.
Kasos aparatai – dar ne viskas
VMI taksi paslaugų rinkos ėmėsi praėjusiais metais. Viena iš pasiūlytų naujovių – prijungti prie taksometrų spausdintuvus, kurie spausdintų kvitus keleiviams. Taip būtų išspręsta problema ir dėl apskaitos tvarkymo.
Bet ši priemonė vargu ar bus efektyvi, nes spausdintuvai bent jau kol kas nebus privalomi. O žinant, kaip priešinosi kasos aparatams turgaus prekeiviai, panašios reakcijos galima tikėtis ir iš taksistų, jei tik būtų sugalvota spausdintuvus padaryti privalomais. Juolab kad jiems niekas nežada kompensuoti išlaidų už maždaug 500 litų kainuojančius spausdintuvus. Be to, ne prie visų taksometrų įmanoma prijungti spausdintuvus.
Net jeigu būtų nuspręsta padaryti spausdintuvus ar net kasos aparatus privalomus taksi automobiliuose ir vairuotojai sutiktų su šia naujove, tai dar nereiškia, kad taksi verslas taptų skaidresnis. Tai patvirtina ir maršrutinių mikroautobusų pavyzdys. Juose kasos aparatai įdiegti prieš dešimtmetį. Kaip pernai išsiaiškino mokesčių inspektoriai, maršrutiniuose mikroautobusuose tik kas antras keleivis gauna kvitą, o patys vežėjai bando nuslėpti iki 80 proc. dienos pajamų.
Turint galvoje, kad mikroautobuso vairuotojo veiksmai yra labiau pastebimi – atsiskaitymą su kiekvienu keleiviu mato 10 ir daugiau žmonių – galima prognozuoti, kad taksi vairuotojai dar rečiau spausdintų kasos čekius.
Tiesa, po VMI surengtų reidų praėjusiais metais mikroautobusų ir taksi vairuotojai tapo stropesni. Arba gerokai padidėjo keleivių skaičius. Šiemet birželį ir liepą, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, taksi ir maršrutinių mikroautobusų bendrovės didžiuosiuose šalies miestuose nurodė gavusios trečdaliu daugiau pajamų.
Taigi VMI verta apsvarstyti ir tokį kovos su šešėliu būdą: atsisakyti tarnybinių automobilių ir į darbą bei vykdyti tarnybinių užduočių važiuoti taksi.
Sprendimas gali nusikelti
Taksi bendrovių pajamas būtų galima kontroliuoti pagal taksometrų duomenis. Bet ir čia yra dvi kliūtys. Pirmoji – taksometras kelionės metu gali būti neįjungtas. Antroji – daug rimtesnė – dalyje taksometrų duomenis galima akimirksniu ištrinti.
Vadinasi, nutarus pasikliauti taksometru kaip pajamų apskaitos prietaisu bendrovėms būtų sudarytos nelygios konkurencijos sąlygos. Turinčios taksometrus, iš kurių negalima ištrinti duomenų, turės deklaruoti visas ar beveik visas pajamas. Tuo tarpu kitokius taksometrus turinčios įmonės galės deklaruoti tokias pajamas, kokias pačios nuspręs.
Atsisakyti pastarųjų prietaisų gali užtrukti. Šiems taksometrams yra atlikta metrologinė patikra, o kai kurie modeliai pripažinti tinkamais naudoti iki 2015 m. Problema ta, kad Metrologijos inspekcija tikrina tik tas taksometrų funkcijas, kurios yra susijusios su nuvažiuoto atstumo apskaičiavimu. Pajamų apskaita nėra tikrinama.
Kaip viena išeičių pereinamuoju laikotarpiu gali būti siūloma vairuotojams tvarkyti popierinius apskaitos žurnalus. Juose įrašų neįmanoma ištrinti, tačiau įsėdus keleiviui žurnalas irgi nepradės automatiškai pildytis.
Kaip vienas būdų problemai spręsti minimas fiksuotas mokestis vienam taksi automobiliui – kažkas panašaus į verslo liudijimus. Tokiai idėjai pritaria ir bent dalis taksi vairuotojų, jei fiksuotas mokestis būtų „protingo dydžio“. Tačiau tokį siūlymą atsargiai vertina VMI, nors jis sumažintų vargo inspektoriams. Mat jeigu vairuotojams būtų leista išsiimti verslo liudijimą, tuomet šie padėtų maskuoti darbo santykius – dabar vairuotojai yra įdarbinami taksi įmonėse.
Jeigu visos taksi įmonės bus priverstos dirbti legaliai, keleiviams teks plačiau atverti pinigines. Juk jei kuri nors įmonė oficialiai nedeklaruoja pajamų, jau „sutaupoma“ mažų mažiausiai 21 proc., kuris būtų išleistas pridėtinės vertės mokesčiui sumokėti.
Tuo tarpu praktikos, kad būtų apmokestinamos ne pajamos, o objektas, Lietuvoje nėra. Nebent taksi verslas būtų prilygintas azartiniams lošimams, kur už kiekvieną lošimų įrenginį renkamas fiksuotas mokestis.
Skaidrumo kaina
Taksi paslaugų teikėjų ir mokesčių inspektorių kova vyksta ne tik dėl vieno kito papildomo milijono litų į biudžetą. Tai kova ir dėl miestų įvaizdžio: ar juose toliau važinės dviračio išradimą menantys automobiliai, ar bus pagaliau atnaujintas mašinų parkas.
Mat jeigu dabar kuri nors taksi kompanija nuspręstų įsigyti naujų automobilių, jai reikėtų legaliai gauti pajamas – priešingu atveju ji neturėtų kaip paaiškinti Mokesčių inspekcijai, iš kur gauna pinigų lizingo įmokoms. O už legalias pajamas reikėtų mokėti visus mokesčius. Vadinasi, tokios kompanijos paslaugos būtų gerokai brangesnės ir ji vargu ar pakonkuruotų su mokesčius „sutaupančiais“ konkurentais.
Prieš daugiau nei ketverius metus Taksi paslaugų teikėjų asociacijos užsakymu Vilniaus Gedimino technikos universitetas atliko tyrimą, kurio metu nustatė, kad reali taksi paslaugų savikaina turėtų būti 1,3–1,4 lito už su keleiviu nuvažiuotą kilometrą. Įvertinus tai, kad degalai dabar kainuoja brangiau, savikaina taip pat turėtų būti didesnė – viršyti 1,5 lito. Taigi dabar įmonės siūlo vežti už savikainą ar netgi pigiau.
Tiesa, įvaizdis, kaip ir legalumas, turi savo kainą. Jeigu visos taksi įmonės bus priverstos dirbti legaliai, keleiviams teks plačiau atverti pinigines. Juk jei kuri nors įmonė oficialiai nedeklaruoja pajamų, jau „sutaupoma“ mažų mažiausiai 21 proc., kuris būtų išleistas pridėtinės vertės mokesčiui sumokėti. Taip pat reikėtų padengti socialinio draudimo ir gyventojų pajamų mokesčius už vairuotojams išmokėtą atlyginimą.
Tačiau tai padarytų netiesioginę teigiamą įtaką sunkiu gyvenimu besiskundžiantiems autobusų bei troleibusų parkams. Pabrangus taksi paslaugoms, dalis keleivių perliptų į troleibusus ir autobusus.
Savo receptą – nebūtinai patį pigiausią – miesto įvaizdžiui pataisyti turi ir A. Zuokas. Jis siūlo savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“ steigti savo taksi kompaniją, kuri būtų „ir kokybė, ir įvaizdis“. Tačiau šios bendrovės artimiausiuose planuose greičiausiai nebus žodžio „pelnas“ – juk meras pats pripažįsta, kad dabar į rinką įžengti legaliai dirbančiai kompanijai nėra jokių šansų.
____________________
Šis straipsnis skelbtas IQ žurnalo 2011 m. spalio mėnesio numeryje
