M. A. El-Erianas.
Prieš metus visų amžiaus ir religinių grupių egiptiečiai išėjo į gatves ir per viso labo 18 dienų trukusius santykinai taikius protestus pašalino geležiniame kumštyje daugiau kaip 30 metų juos laikiusi režimą. Įkvėpti įspūdingo, bet lyderių neturinčio judėjimo, sudaryto daugiausia iš jaunų žmonių, šalies piliečiai įveikė baimės dešimtmečius ir atsiėmė teisę spręsti dėl savo ateities.
Nors nuo tų euforijos laikų buvo daug pasiekta, Egipto revoliucija dabar yra, deja, nebaigta ir netobula. Ji pakankamai neišbaigta, kad kai kurie pradėtų abejoti, ar ji pavyks visiškai.
Aš tikiu, kad abejojantieji bus neteisūs. Praėjusiais metais egiptiečiai balsavo savo pirmuose laisvuose ir sąžininguose parlamento rinkimuose. Jie atrado ir naudojo saviraiškos laisvę tokiais būdais, kurie dar visai neseniai būtų buvę neįsivaizduojami. Dalyvavimas pilietiniuose judėjimuose populiarėja. Ir egiptiečiai mokosi, kuo jie gali tapti kaip visuomenė ir ką jie gali pasiekti veikdami kartu.
Dabar, pirmą kartą per daug dešimtmečių, milijonai egiptiečių jaučia, kad šalis „priklauso jiems“, kad jie yra tiesiogiai atsakingi už šalies ir ateities kartų gerovę. Tai yra neįkainojamas pasiekimas šalyje, kuriai tiek daug metų sekėsi prasčiau nei galėjo sektis. Ji prarado pasitikėjimą savimi, nesugebėjo pasinaudoti turėtomis didelėmis ekonominėmis ir socialinėmis galimybėmis, smuko tarptautiniuose vertinimuose.
Tačiau didesnė šalies „nuosavybė“ nereiškia pilno pasitenkinimo. Nepasitenkinimas dabar yra didelis ir vis stiprėja, ir tai galima suprasti. Institucijos nesugeba pakankamai greitai prisitaikyti. Teisinei sistemai trūksta pagrįstumo ir lankstumo. Nors atsirado daugiau kasdienio saugumo, jo toli gražu nėra užtektinai.
Nenuostabu, kad ekonomika išgyvena sunkius laikus, ir jie ateinančiais mėnesiais gali dar pasunkėti. Ekonomika auga lėtai, tai didina ir taip jau neraminančiai didelį jaunimo nedarbą. Pradėjo trūkti kai kurių prekių. Siekdama skuboto finansavimo šalis kreipiasi į Tarptautinį valiutos fondą (TVF) ir kitus skolintojus.
Todėl nestebina ir tai, kad, egiptiečių supratimu, po gaivinančios pradžios jų revoliucija įstrigo kankinančioje skaistykloje. Be to, daug kas dabar tiki, kad jų ateitis kaip niekada neužtikrinta. Tai natūraliai skatina nusivylimą bet kuriuo, kas laikomas atsakingu už pažangos trūkumą.
Tiesą sakant, kai didėjanti vidinė įtampa nukreipia energiją nuo pažangių iniciatyvų, kai kurie egiptiečiai netgi pradeda abejoti, ar nebūtų buvę geriau tiesiog išlaikyti senąją sistemą. Tai, ką egiptiečiai patiria dabar, nėra nauja. Jausmas yra pažįstamas daugeliui šalių, kurios išgyveno esminius sistemos pokyčius.
Kai kurie tvirtina, kad Egiptas nesugebės pasikeisti. Tačiau, nors aš pripažįstu jų argumentų svarumą, manau, kad jie nesupranta, kokie esminiai veiksniai šiuo metu veikia šalyje.
Galiausiai, revoliucijos siekia gerokai daugiau už sukilusias tautas ir nuverstus senus režimus. Jos yra nesustojantys procesai, kurie turi vairuoti valstybės laivą per daugybę pavojingų sūkurių, įskaitant patį svarbiausią, kai reikia išardyti praeities sistemą ir sukurti geresnę ateitį.
Kai kurie tvirtina, kad Egiptas nesugebės pasikeisti. Tačiau, nors aš pripažįstu jų argumentų svarumą, manau, kad jie nesupranta, kokie esminiai veiksniai šiuo metu veikia šalyje. Abejojantieji atkreipia dėmesį, kad vidaus ir išorės institucijų likučiai mėgina lėtinti revoliucinius procesus, o ne juos tobulinti ir spartinti.
Jie tiki, kad didėjanti šalies ekonomikos negalia sustiprins norą likti prie to, ką egiptiečiai žino, o ne rinktis neapibrėžtą ateitį. Galiausiai, jie atkreipia dėmesį į Egipto draugų ir sąjungininkų „palauksime ir pažiūrėsime“ požiūrį.
Šitie pasvarstymai yra rimti ir svarbūs, tačiau jie nėra neįveikiami. Jie veikiau yra priešiniai vėjai, kuriems galima ir bus atsispirta. Šie argumentai nepajėgia atskleisti tikrosios realybės, kuri regima iš įvairių visuomenės grupių nuotaikų.
Nepabaigę revoliucijos egiptiečiai nenurims. Ne dabar ir tikrai ne po viso jų pasiaukojimo. Revoliucija nebus pabaigta lengvai, greitai ar sklandžiai. Tačiau tai bus padaryta.
Egiptiečių bendras pasiryžimas užtikrins, kad antraisiais revoliucijos metais šalis patvirtintų naują konstituciją, įvykdytų deramus prezidento rinkimus ir gautų naudos iš veikiančio ir atstovaujamojo parlamento.
Kai baigsis pereinamasis laikotarpis, ginkluotosios pajėgos grįš į savo barakus ir saugos šalį nuo grėsmių iš užsienio. Bet kokios pastangos nukreipti šį teisėtą procesą vėl sukvies milijonus egiptiečių į gatves. Nebūkite suklaidinti. Egiptiečiai yra nusiteikę pabaigti savo įspūdingą revoliuciją ir jie tai padarys.
____________________
Mohamedas A. El–Erianas yra investicinės bendrovės PIMCO generalinis direktorius ir vienas iš technologijų ir telekomunikacijų vadovų bei knygos „Kai rinkos susiduria“ (angl. „When Markets Collide“) autorius
