Šią žvarbią žiemą žūtbūtinai reikia visko, kas šildo. O skaitant gerą knygą, žiūrėk, kaip mat sušyla rankos, įkaista skruostai ir pamiršti apie traškančias nuo šalčio namų sienas. Kas geriau šildo – poezija, autobiografiški pasakojimai ar moteriškumu pulsuojančios novelės – spręsti Jums, IQ skaitytojai.
1. „Papasakoti gyvenimą“, Justinas Marcinkevičius. Sudarė Viktorija Daujotytė. „Tyto alba“, 2012 m. – 184 p.
Tai Justino Marcinkevičiaus mirties metinėms pasirodanti poezijos rinktinė. Knyga, jau nepalydėta reiklaus autoriaus žvilgsnio, bet pratęsianti Just.Marcinkevičiaus poezijos gyvenimą, kalbėjimą žmogui lyg iš kokio aukštesnio žinojimo ar įgaliojimo. Po poeto mirties jo kūryba gyvena kitaip. Kitaip imame jausti bei suvokti ir Just. Marcinkevičių – laisviau ir plačiau. Kritikai kalba apie Česlovo Milošo kontinentą; apie Just. Marcinkevičių tinka sakyti – žemė. Ir vienintelė, ir visuotinė, ir pažadėtoji. Gyvenimas – galima pridurti. Meilė. Pareiga – neišvengiamai.
(…)
Sudarant naujus poezijos sutelktinius variantus, reikėtų, kiek įmanoma, laikytis paties poeto rinktinės principų. Rizikinga ryžtis kurti kokią naują struktūrą, ką nors iškelti į priekį, ryžtingiau temizuoti. Ir rinktinei „Papasakoti gyvenimą“ patikimiausia atrodo eiti laiko linija, remtis „Poezijos“ dviknyge ir po jos išleistais rinkiniais, sekti kad ir neryškią lyrinio pasakojimo giją.
Ir iš rinktinės galima fiksuoti bent ryškesnius eilėraščio kitimo taškus: „Liepsnojančio krūmo“, „Gyvenimo švelnaus prisiglaudimo“, „Eilėraščių iš dienoraščio“, mažųjų formų, pirmiausia pasirodžiusių „Žingsnyje“, „Dienos drobulės“. Pasakodamas gyvenimą, eilėraštis pasakoja ir poetą. Gilesnio pasakojimo nėra ir būti negali.
Pasakoti gyvenimą – tą gali tik eilėraštis. Visi kiti pasakoja apie.
(Viktorija Daujotytė)
2. „Mergaitė iš Metropolio“, Liudmila Petruševskaja. „Vaga“, 2012 m. – 184 p.
Garsios rusų dramaturgės, pripažintos prozininkės ir aktorės L. Petruševskajos (g. 1938) autobiografinę knygą sudaro pasakojimai apie jos šeimą ir draugus, išgyventą represijos metą, graudžius ir komiškus asmeninius nutikimus, vykusius visai nejuokingų istorinių įvykių fone. Tai knyga apie karo vaiką, kaip ir daugelį kitų, augusį gatvėje ir vaikų namuose; mergaitę, kuri iki literatūros ir meno pasaulio ėjo ne pačiu lengviausiu keliu.
Už apysaką Mergaitė iš „Metropolio“, įtrauktą į šią L. Petruševskajos prisiminimų ir esė knygą, 2008-aisiais autorei paskirta Bunino premija.
L. Petruševskaja gimė 1938 metais Maskvoje. Baigusi žurnalistikos fakultetą, ji kurį laiką dirbo korespondente, televizijos redaktore, kūrė eiles, vėliau ėmėsi pjesių, kurių temos plėtojamos ir prozos kūriniuose.
Autorė yra pelniusi daugybę nacionalinių premijų, 2009 metais už pasakojimų rinkinį apdovanota World Fantasy Award, jos pjesės statomos viso pasaulio scenose, o knygos išverstos į daugiau nei 30 kalbų.
Štai jums tiesa apie gyvenimo džiaugsmą – itin didelę laimę, nori ar nenori, pelnai prarasdamas. Ir tiktai atsiskyręs gali gyventi neįtikimo susitikimo viltimi.
3. „Užsagstyk mane“, Birutė Jonuškaitė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m. – 104 p.
B. Jonuškaitės novelių knyga, šiomis dienomis itin maloniai ausiai skambančiu pavadinimu „Užsagstyk mane“ nėra apie šiltus drabužius ar kitus būdus apsisaugoti nuo šalčio, tačiau tikrai sušildanti pulsuojančiu moteriškumu, daugybės smulkiausių detalių pynėmis tekste ir skaitymo malonumu. Daugelio knygų – romanų, apsakymų rinkinių, esė, eilėraščių – autorė B. Jonuškaitė naujoje knygoje atskleidžia moterų pasaulį, jausmus, prigimtį, ryškina jose nuo amžių glūdančius archetipus. Metaforų, biblinių asociacijų prisodrinti pasakojimai per keletą puslapių išskleidžia žmogiškų santykių gelmę ir dramą. Nesvarbu, ar tai meilė, neapykanta ar skausmas, – perteikiama pati būsena, išvengiant tiesaus jos nusakymo.
Pasak Donaldo Kajoko, knygos „Užsagstyk mane“ tekstuose visko yra tiek, kiek reikia: „Yra tokių postpost rašytojų, kurie rašo taip, tarsi žinotų alternatyvą kultūrai. Birutės Jonuškaitės tekstai šypsosi iš tokio „žinojimo“. Beje, kiek suvalkietiškai šypsosi. Tikslus psichologinis piešinys, subtili, niekados neperspausta erotika, subalansuota kompozicija, meistriškai pasakojama istorija, o ir natų, anot Mocarto, dažniausiai tiek, kiek reikia, – ko dar pageidautume skaitydami šios rašytojos apsakymus? Kad lyg ir užtenka. Man – su kaupu.“
Rašytoja, žurnalistė Elena Kurklietytė, perskaičiusi knygą, labiausiai atkreipė dėmesį į subtilios erotikos motyvus knygoje: „Daugelį šios knygos puslapių persmelkė Erotas. Autorė subtiliai pasinaudojo meilės bei grožio deivės Afroditės sūnaus lyra bei strėlėmis, apeidama bet kokias vulgarybes, kurių apstu šiandieninėje meilės romanų jūroje. Kai kurios novelės – išskirtinė erotinė literatūra gurmanams, išmanantiems jausmų vingrybes ir mokantiems skaityti tarp eilučių. Tokia subtilia intonacija ir savitu stiliumi parašyti Birutės Jonuškaitės tekstai – retas gaivaus oro gūsis lietuvių literatūroje.“
