S. Johnsonas.
Per trejus nuo pasaulinės finansų krizės pradžios prabėgusius metus susidarė dvi pagrindinės nuomonės apie tai, kas sukėlė šią krizę. Labai svarbu, kad suprastume abi, nes jų reikšmė politikos formuotojams – ir todėl pasaulio ekonomikos sveikatai bei stabilumui ateityje – yra didžiulė.
Pirmasis požiūris yra tas, kad vyriausybės paprasčiausiai prarado padėties kontrolę – arba dėl nesugebėjimo, arba todėl, kad politikai turėjo savo asmeninių užmačių.
Tokią nuomonę dažniausiai girdime iš dešiniųjų politinių pažiūrų atstovų, pavyzdžiui, iš žmonių, kurie mano, kad vyriausybių aprūpinimo būstu politika paskatino 2008 metų finansų nuosmukį.
Vienas iš respublikonų kandidatų varžytis su Baracku Obama JAV prezidento rinkimuose lapkritį, Ronas Paulas, išsiskiria tuo, kad nuolat aiškina, jog vyriausybė bankininkystėje yra problema, o ne jos sprendimas. Jis teigia, kad jeigu vyriausybė būtų pašalinta iš finansų sektoriaus (įskaitant ir Federalinio rezervų banko panaikinimą), ekonomika veiktų geriau.
Antrasis požiūris yra toks, kad finansų sektorius pastaraisiais dešimtmečiais ilgai ir sunkiai užsiėmė lobizmu dėl kontrolės mažinimo, išleido daug pinigų bei sunaudojo laiko, tikindamas politikus savo sukurto bankininkystės būdo naujoviškumu ir saugumu.
Pritariantieji tokiam požiūriui mano, kad vyriausybės politika nebuvo nesėkminga. Priešingai, ji veikė taip, kaip ir buvo numatyta. Jeigu šis požiūris teisingas, R. Paulo siūlomos politikos priemonės yra mažiau patrauklios.
Nebent jūs manote, kad modernus finansų sektorius tikrai gali veikti visiškai nereguliuojamas (turbūt įskaitant ir tai, kad nebūtų ir indėlių apsaugos taisyklių), tikroji problema yra ne tai, kokiai politikai pirmenybę teikia vyriausybės pareigūnai, o tai, kuo pareigūnus sugeba įtikinti finansų sektoriaus lobistai .
Nauji antrąjį požiūrį patvirtinantys įrodymai dabar yra pasiekiami naujausioje Deniz Igan ir Prachi Mishra Tarptautinio valiutos fondo (TVF) studijoje.
Tekste „Trijų kompanija: Volstrytas, Kongreso rūmai ir Lobistų gatvė“ (angl. „Three’s Company: Wall Street, Capitol Hill, and K Street”) autorės nagrinėja duomenis – daugybę duomenų – apie finansų sektoriaus įmonių lobizmą JAV.
Įstatymų leidėjų teikiamos pirmenybės teisės aktams,be abejo, būna labai įvairios, todėl gali būti sunku tiksliai analizuoti politinės įtakos mechanizmus. Tačiau D. Igan ir P. Mishra ėmėsi šios problemos labai sumaniu būdu: jos ieškojo atvejų, kai išrinkti pareigūnai pakeitė nuomonę dėl teisės projektų, kurie buvo svarstomi daugiau nei vieną kartą.
Ir jos paskyrė labai daug pastangų suprasti, kas lėmė šį pokytį. Šalia lobistų išlaidų analizės autorės taip pat nubraižė jungtis tarp lobistų (bendrai žinomų kaip „K gatvės“ žmonių, nes daugybė jų turi biurus šioje Vašingtono gatvėje) ir įstatymų leidėjų. Pavyzdžiui, lobistai dažnai buvo praeityje dirbę pas įstatymų leidėjus.
Išvados tiesiog sukrečia, nors turbūt nestebina profesionalių lobistų. Labai išaugusios išlaidos lobizmui padeda įtikinti įstatymų leidėjus pakeisti nuomonę, kam skirti savo balsą.
Išvados tiesiog sukrečia, nors turbūt nestebina profesionalių lobistų. Labai išaugusios išlaidos lobizmui padeda įtikinti įstatymų leidėjus pakeisti nuomonę, kam skirti savo balsą.
Be to, „jeigu bent vienas pastangų prie teisės akto pridėjęs lobistas yra dirbęs įstatymų leidėjui praeityje, tai nusveria požiūrį į šį teisės aktą ta linkme, kad būtų taikoma mažiau kontrolės“.
Mažiau kontrolės, be abejo, yra tai, ko finansų įmonės nori: mažiau taisyklių ir mažiau bet kokio pobūdžio priežiūros. Ir tikrai viskas sukasi apie tai, kas ką pažįsta ir kaip pažįsta. Ypač lobisto vertė labai priklauso nuo to, kam jis yra dirbęs praeityje.
D. Igan ir P.Mishra atrado, kad „palyginti su atvejais, kai lobistas nesusijęs su politiku, papildomai išleistas doleris dvigubai efektyviau keičia politiko nuomonę, jeigu lobistas su politiku yra susijęs“.
Besisukančios durys tarp Kongreso ir lobistų įmonių, atrodo, buvo pagrindinis finansų sektoriaus kontrolę panaikinęs dalykas, o tai leido priimti rizikingus sprendimus, kurie pradėjo krizę.
Kitame tyrime D. Igan ir P. Mishra kartu su Thierry Tressel atrado, kad tos įmonės, kurios 2008 metais buvo prisiėmusios daugiau rizikos, taip pat buvo labiau įsitraukusios į lobizmą.
Iš esmės finansų įmonės pirkdavo teisę prisiimti daugiau rizikos. Kai reikalai einasi gerai, šių įmonių vadovai iškart gauna gerą atlygį. Mažai vadovų gauna atlyginimus, apskaičiuotus remiantis investicijų grąža jau įvertinus riziką. Tai reiškia, kad kai grėsmės išsipildo ir įmonės patiria nuostolių, jie krenta ant mokesčių mokėtojų pečių.
R. Paulas teisingai atkreipia dėmesį į nesubalansuotas jėgas ir didžiulius iškraipymus finansų sektoriuje. Jis taip pat teisus sakydamas, kad daug vyriausybės sprendimų yra naudingi kelioms stambioms įmonėms – ir naudingi tokiu būdu, kuris pavojingai padrąsina prisiimti per didelę riziką.
Tačiau R. Paulas ir kiti klysta teigdami, kad vyriausybė yra pagrindinė viso finansinio blogio priežastis. Finansinių įmonių vadovai nori prisiimti daug rizikos. Jiems patinka tvarka, kai jie laimi net tada, kai turi nuostolių.
Stambios finansų įmonės gali lengvai nusipirkti reikalingą politinę apsaugą (išreikštą per kontrolės mažinimą), ir tai joms leidžia tapti dar didesnėms ir dar pavojingesnėms. Ši iniciatyvų struktūra nuo 2008 metų finansų krizės buvo dar labiau paremta kraštutinumais.
____________________
Simonas Johnsonas yra buvęs vyriausiasis TVF ekonomistas, vienas iš įtakingo ekonomikos tinklaraščio BaselineScenario.com įkūrėjų, „МIT Sloan“ vadybos mokyklos profesorius, Petersono tarptautinės ekonomikos instituto tarybos narys ir, kartu su Jamesu Kwaku, knygos „13 bankininkų“ autorius.
