Jaunasis talentas I.Ragelskienei primena Renesanso žmogų – daugiaplanis, daug į save sugeriantis ir daug atiduodantis.
Menų spaustuvėje skaičiuojamos dienos iki jaunųjų scenos menininkų programos „Atvira erdvė“ pirmojo etapo pabaigos. Kol vis dar laukiamos išskirtinės idėjos scenai, su programos koordinatore, teatrologe Ingrida Ragelskiene susėdome ant raudonųjų Menų spaustuvės sėdmaišių ir kalbėjomės apie devynerius „Atviros erdvės“ metus dirbant su jaunaisiais menininkais, Lietuvoje glūdinčias talentų kasyklas ir stereotipiškai neįvardijamas jų savybes.
–Kokias tendencijas per devynerius „Atviros erdvės“ gyvavimo metus pastebėjote?
–Paraiškų kiekis labai tiksliai atspindi mūsų sociumo būseną. Per patį krizės piką gavome labai daug paraiškų. Kūrėjai rinkosi aštrias, skausmingas temas iš šiuolaikinės dramaturgijos tekstų, kurie dažnai oponuoja visuomenei, stengiasi sukelti mažą revoliuciją meninėje terpėje. Tuo laikotarpiu sulaukėme apie 40 paraiškų. Dabar kreivė po truputį krenta.
I.Ragelskienė Lietuvos jaunąją kartą vadina bendru, visų mūsų išugdytu „produktu“.
Pagrindinis srautas ateina iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Džiaugiamės, kad šiuo metu yra rengiami ir kino scenaristai, kurie bando savo jėgas ir pjesių rašyme. Surinktas jau antras kursas ir labai laukiam jų aktyvumo „Atviroje erdvėje“. Jaunųjų scenaristų karta ūgtelėjo, išbandė jėgas ir Nacionalinio dramos teatro „Versmės“ konkurse, yra padirbėję ir su savo kolegomis Akademijoje. Taigi ateina žmonės išbandę savo jėgas scenoje, susidūrę su publikos reakcija, išklausę pirmąsias pastabas, kritiką.
Pastarąjį dešimtmetį galima pavadinti režisieriaus Jono Vaitkaus mokyklos įsigalėjimu. Jis yra surinkęs labai daug kursų. Jo įtaka jaučiama vien pažvelgus į praėjusių metų „Atvirą erdvę“. Dvi iš trijų pastatytų premjerų yra sukurtos J. Vaitkaus mokinių. Tai spektakliai „Geismas“ ir „Ribos“. Stiprus pedagogas su savo vizijom ir idėjom formuoja savo mokinius, juos išleidžia į rinką, o po to padeda joje įsitvirtinti. J.Vaitkus yra buvęs ir „Atviros erdvės“ repeticijose. Jis stebi procesą, ateina į premjeras ir šalia mūsų pastabų paraleliai pasako savo. Tai daro didelę įtaką kūrybiniam procesui, nes mokytojo dėmesys mokiniams yra nepamatuojama vertybė. Šiuo metu atsirado alternatyva J.Vaitkaus mokyklai – Aidas Giniotis yra surinkęs kursą, jo mokiniai jau nebe pirmamečiai ir jau gali teikti paraiškas. Tikimės, kad tarp teatrinių mokyklų atsiras įvairovė.
Akimirka iš Agnės Dilytės režisuoto spektaklio vaikams „Neklausinėk, Julyte!“.
–Kuo pasižymi jaunieji menininkai atėję iš J.Vaitkaus teatrinės mokyklos?
–Jų nepavadinsi ką tik Akademiją baigusiais studenčiokais, tai asmenybės, kurios, matyt, atrenkamos į kursą pagal vidinio stuburo stiprumą. Jie labai drąsūs, su aiškia pozicija tiek menine, tiek žmogiškąja prasme. Jie neina pramintais takais, kas būdinga ir pačiam maestro. Jie yra tie, kurie daro revoliucijas, judina teatrinį procesą, ieško maksimalių dalykų: atvirumo, brutalumo scenoje. Manyčiau, kad iš pedagogo ateina tas pasipiktinimas, noras nesitaikstyti su aplinkos klaidomis ir blogybėmis.
–Reikėtų suprasti, kad „Atviros erdvės“ programoje gali dalyvauti tik meno mokslus aukštosiose mokyklose krimtę studentai?
–Dalyvauti gali jaunieji menininkai profesionalai. Kartais ateina žmonės su labai atsietomis sceninės realybės idėjomis, tiesiog negalime jiems niekuo padėti. Būna tokių projektų, kuriuos pavadinčiau labiau tiriamaisiais, analizuojančiais tam tikras sritis, kurios kartais net neįsižemina teatre. Žmogui atėjusiam ne iš teatrinės erdvės būna sunku, juk tai ilgas ir sudėtingas procesas. Net ir teatralas kartais pervertina savo jėgas. Skelbime formuluojame, kad kviečiame jaunus scenos menų profesionalus, tikėdamiesi, kad ateis toji tikslinė auditorija, bet jeigu žmogui, atėjusiam iš kitų sričių, pavyksta suburti teatralų komandą, kurie patiki ir užsidega jo idėja, jam tikrai nebus uždarytos durys.
–Kaip atsijojate pelus nuo grūdų ir atpažįstate tikrą talentą? Kokios menininko savybės tai išduoda?
Spektaklis „Vakaras su knyga“ (rež. Vidas Bareikis, „Atvira erdvė’09).
–Šiuolaikinis talentas dažniausiai ateina su maksimaliais reikalavimais, drąsiai, koja atsidarydamas duris (juokiasi). Iš tiesų yra labai daug talentingų žmonių, gal tai priklauso nuo regiono, nuo mokyklų. Pavyzdžiui Žemaitijoje, Klaipėdoje yra tiesiog talentų kasyklos. Esame vykdę projektą Palangoje ir Klaipėdoje, ieškojome ten jaunųjų šiuolaikinės dramaturgijos talentų. Surinkome dešimties žmonių grupę – tai, manau, buvo pats gražiausias ir prasmingiausias Menų spaustuvės vykdytas projektas per visą dešimtmetį.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai būna drąsūs, pasitikintys savimi… Vardiju savybes, kurios stereotipiškai visuomenėje nėra priskiriamos talentams. Reiktų pabrėžti, jog tikras talentas netinginiauja savo akademijoje, nemiega ant laurų, nesitiki visuomet tiktai gabumais penėti šiuolaikinę teatro sceną. Jis tobulinasi, važiuoja į kitas šalis, išbando pačias įvairiausias galimybes. Jaunasis talentas panašus į Renesanso žmogų – daugiaplanis, daugiašakis, daug į save sugeriantis ir daug atiduodantis.
–O kaip vertinate kaltinimus jaunajai kartai dėl kultūros stokos, akiplėšiškumo, atitrūkimo nuo savo šaknų, istorijos, kitų dalykų? Kokį šiuolaikinį jaunimą jūs matote?
–Gali būti, kad vyresnė karta šiek tiek įbauginta jaunos karto kitoniškumu. Bet reiktų pripažinti, kad tai yra bendras „produktas“, išugdytas mūsų visų pastangomis. Ateina tie žmonės, kurie gimė apie 1990 metus. Jie dabar baiginėja aukštąsias mokyklas, jau nori tarti pirmuosius žodžius profesionalioje scenoje ir turi tam teisę. Jie išaugę nepriklausomoje Lietuvoje, išgyveno svarbius dalykus ir jie yra tokie, kokia ir pati mūsų Lietuva – drąsi, nesušukuota, klystanti… Pati įvairiausia. Bet ši karta yra didelė vertybė Lietuvai ir aš asmeniškai ja labai tikiu. Su jais dirbu ir matau kaip jie kabinasi į gyvenimą, į meną.
Vaido Kublinsko režisuotas spektaklis „Mono sapiens“ iš 2010 metų „Atviros erdvės“ programos.
–Ką manote apie tuos, kurie savo gabumus parodyti ir pripažinimo ieškoti veržiasi į televizijos projektus?
–Visi jauni talentai, kūrėjai nori išlikti savo profesijoje. Ėjimas į televiziją jiems kartais būna gyvenimo padiktuotas sprendimas. Neretai net ir mums tenka derinti premjerų datas su menininkais, kurie dirba televizijoje. Nedrįsčiau nei smerkti, nei atkalbinėti. Tuo labiau, kad neturiu tam teisės – tai to žmogaus pasirinkimas, jo patirtis.
–Nemažai menininkų, debiutavusių „Atviros erdvės“ scenoje jau sulaukė pripažinimo ir tapo ryškiais Lietuvos kūrėjais. Kurie autoriai ir jų projektai Jums labiausiai įsirėžė į atmintį?
–Paminėčiau Loretą Juodkaitę. Ji tikra šokio mega žvaigždė. L. Juodkaitė kartu su režisieriumi Valentinu Masalskiu pristatė darbą „Salamandros sapnas. Paveikslas“ ir įrodė, kad bendras kūrybinis projektas su meistru yra įdomi ir naudinga partnerystė.
Įsimintinas režisierės Agnės Dilytės spektaklis vaikams „Neklausinėk Julyte“, kuris buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“. Su šiuo spektakliu Menų spaustuvę atrado ir pamėgo vaikai.
Stiprių projektų nemažai, tad kaip gali sustoti, apsnūsti, kai ateina žmonės su degančiomis akimis ir kovoja už savo idėjas. Jie mus įkvepia!
Gatvės šokio spektaklis „Feel-link“, 2011 m.
