Nulenkus galvą prieš gelbėtoją.
Jeigu Vokietijos kanclerė Angela Merkel nori išgelbėti eurą, jos pagalbos Italijos ministrui pirmininkui Mario Monti reikia daugiau.
Deja, atokvėpis buvo trumpas. Vėtrų blaškomai euro zonai pirmos dvi metų savaitės buvo stebėtinai ramios. Bet audra vėl siaučia. Iš pradžių žymi kredito reitingų agentūra „Standard & Poor“ sumažino daugybę reitingų, o tuo pat metu į aklavietę pateko „savanoriškos“ derybos dėl restruktūrizacijos tarp Graikijos ir privačių jos obligacijų turėtojų. Nūnai pastebimi recesijos visame kontinente ženklai. Euro krizė grįžo.
Kelios ateinančios savaitės bendros valiutos ateičiai išties gali būti lemiamos. Kelioms euro zonos vyriausybėms obligacijų aukcionuose reikia parduoti didžiulius kiekius skolos. ES viršūnių susitikime sausio pabaigoje jos taip pat turi užbaigti derybas dėl naujojo „fiskalinio susitarimo“, kurio, siekdama biudžetų disciplinos, reikalauja Vokietijos kanclerė A. Merkel. O pavojingi žaidimai derybose dėl Graikijos skolos dar gali paskatinti netvarkingą bankrotą.
Įvykiai Graikijoje gali būti dramatiški ir skausmingi, ypač graikams. Jeigu po chaotiško bankroto šalis bus priversta pasitraukti iš euro zonos, problemų kils visiems. Tačiau Graikija maža, o restruktūrizaciją jos kreditoriai laiko neišvengiama. Svarbiausia šalis – Italija.
Italija per didelė, kad jai gelbėti pakaktų dabartinio gelbėjimo fondo. (Pavojus gresia ir Ispanijai, bet jos skola daug mažesnė, o rinkos labiau pasitiki, kad ji bus padengta.) Italija unikali dydžio ir nepakeliamai aukšto obligacijų pajamingumo (dabar 6,5 proc.) deriniu. Sunku tikėtis euro išlikimo, jeigu bus nuspręsta, kad trečias didžiausias pasaulio skolininkas nesugebės sumokėti kreditoriams.
Tiesioginė tokios padėties pasekmė A. Merkel yra ta, kad bet kokią restruktūrizaciją Graikijoje turi lydėti patikimas planas, kaip bent trumpuoju laikotarpiu „sutvirtinti“ Italiją (ir kitas silpnas šalis). Jeigu tokios paramos nebus, rinkos tiesiog šoks (galbūt labai staigiai) nuo Graikijos prie Italijos ir daugybės jai skolinusių bankų. Jas sustabdytų patikima Europos centrinio banko (ir galbūt Tarptautinio valiutos fondo) užkarda.
Bet nustumti užkratą negana. Italijos obligacijoms taip pat reikia mažesnių palūkanų. Deja, A. Merkel strategijoje, kurioje gelbėjant eurą pasikliaujama griežtu biudžeto taupymu, Italija įkūnija ekonomines ir politines problemas.
Ekonomine prasme pagrindinė Italijos problema – ne viešojo sektoriaus išlaidavimas. Skola gal ir milžiniška, bet šalis turi pirminį biudžeto perteklių (prieš sumokant palūkanas), bendras biudžeto deficitas daug mažesnis už Prancūzijos, o pagal neseniai patvirtintą planą biudžeto deficitą šalis gali panaikinti 2013 m. Atėjus naujai vyriausybei, kuriai vadovauja buvęs Europos komisaras M. Monti, Italija atgavo vietą tarp svarbiausių Europos šalių, kurią Silvio Berlusconi buvo praradęs. M. Monti ne tik pasirūpino griežto biudžeto patvirtinimu, bet ir pradeda sunkias, nors pavėluotas liberalizavimo ir struktūrines reformas, kurios apsaugotas ūkio dalis atvers konkurencijai.
Auk, o kartu pasiimk ir žmones
Italijos silpnybė – augimas arba, tiksliau, jo stoka. Su euru, staiga išaugus darbo vieneto sąnaudoms, ji prarado nemenką dalį konkurencingumo: daugiausia dėl to, kad našumas nekito arba net sumažėjo. O griežtas taupymas nepadeda, kaip ir kitur euro zonoje. Italijos viešasis sektorius įsiskolinimą mėgina mažinti tuo pat metu, kai privatusis sektorius mažina išlaidas, ir tai reiškia bjaurią recesiją. Mažėjant BVP, biudžetą ir skolą vis sunkiau mažinti vertinant kaip BVP dalį, ypač jei A. Merkel visuomet atsako, kad reikia taupyti dar griežčiau. O JAV, priešingai, tokių spąstų iš esmės vengė viešojo sektoriaus įsiskolinimo mažinimą atidėdamos ateičiai.
Struktūrinės reformos yra būtinos, bet Italijai reikia ir didesnės paklausos. M. Monti vokiečių neprašo pradėti refliaciją, nes žino, kad šie atsisakys. Bet ragina juos liberalizuoti savus paslaugų sektorius, nes tai turėtų paskatinti vartojimą. Be to, jis nori mažesnių palūkanų Italijos skolai, idant nuramintų mokesčių mokėtojus, kuriems gresia didesnės sąskaitos, ir specialių interesų turinčius sluoksnius, kuriems didesnė konkurencija pridarys nuostolių. Tam iš Europos centrinio banko arba padidinto gelbėjimo fondo reikia daugiau paramos obligacijų rinkoms.
Jeigu A. Merkel neįtikina ekonominiai argumentai, įtikinti turėtų politika. M. Monti vyriausybė yra „technokratiška“, kurioje nėra nė vieno išrinkto politiko. Kol kas jį visokeriopai remia tiek Italijos rinkėjai, tiek pagrindinės politinės partijos (žinoma, joms geriau, kad kaltę už griežtą taupymą ir struktūrines reformas prisiims jis). Tačiau demokratiškas leidimas imtis tokių nemalonių priemonių priklauso nuo to, ar pavyks italams parodyti, kad galų gale jiems tai bus naudinga.
Pasak A. Monti, Italijoje vis dažniau piktinamasi, kad Vokietija yra „nepakantumo Europoje kurstytoja“. Populistinis maištas įsiskolinusiose šalyse eurui būtų pati didžiausia grėsmė. A. Merkel vertėtų tai prisiminti.
