Uoli Egipto krikščionė.
Persekiojančių plačiausiai pasaulyje išpažįstamą tikėjimą vis daugiau. Dėl to sunerimti verta ir ne krikščionims.
Krikščionybė auga beveik taip pat sparčiai, kaip pati žmonija, bet 2,2 mlrd. krikščionių neverta tikėtis, kad skaitlingumas juos apsaugos. Iš dalies dėl to, kad didžiausia pasaulio religija keliasi į karštesnius (keliomis prasmėmis) pasaulio kraštus. Anot ataskaitos, kurią gruodį paskelbė „Pew Forum“, Užsachario Afrikoje krikščionybę išpažįstanti gyventojų dalis per pastarąjį amžių gerokai išaugo: nuo 9 iki 63 proc. O tarp europiečių ir Amerikos žemyno gyventojų krikščionių dalis, pasak šios idėjų kalvės, atitinkamai sumažėjo nuo 95 iki 76 proc. ir nuo 96 iki 86 proc.
Tačiau kėlimasis iš persisotinusios šiaurės į dinamiškus pietus lengvos ateities nežada. Dešimtys krikščionių žuvo, kai islamistai Nigerijoje per Kalėdų pamaldas susprogdino kelias bombas. Irane ir Pakistane bausmių laukia už „atsimetimą“ (islamo atsisakymą) arba šventvagystę myriop pasmerkti krikščionys. Indonezijoje buvo puolami arba uždaryti tuzinai bažnyčių. Iš Irako pabėgo du trečdaliai prieš karą jame gyvenusių krikščionių. Egipte ir Sirijoje, kur savotiškas krikščionybės skydas buvo pasauliečiai despotai, nuo seno egzistuojančioms krikščionių grupėms pavojų kelia politiniai neramumai ir musulmonų uolumas. Ne dėl visų krikščionybės bėdų kalti musulmonai. Krikščionių tikėjimas puldinėjamas Kinijoje ir Vietname – oficialiai komunistinėse šalyse. Induizmą išpažįstantys nacionalistai Indijoje trokšta bausmių krikščionims, mėginantiems atversti kitus. Šventojoje Žemėje vietinės bažnyčios atsidūrė tarp izraeliečių kėsinimosi į jų nuosavybę ir islamistų siekių monopolizuoti palestiniečių gyvenimą. Jėzaus tėvynėje jo sekėjai dar gali tapti retenybe.
Palyginti su krikščioniškąjį pasaulį kadaise draskiusiais religiniais karais, taip pat su įvairiomis šių laikų vidinėmis religinių grupių kovomis, pavyzdžiui, islamo, kraujo liejama nedaug. Bet brutalumas turi reikšmės. Net jei parama krikščionybės interesams nebėra didžiųjų Vakarų valstybių geopolitinis prioritetas, sunku įsivaizduoti, kad JAV evangelikai ignoruos mėginimus Kinijoje visiškai uždrausti neregistruotas bažnyčias. Be to, kad ir kuo tikėtų Vakarų rinkėjai, nerimauti dėl krikščionių likimo jie turi kitų priežasčių. Krikščionis persekiojantys režimai arba bendruomenės paprastai engia ir kitas mažumas. Krikščionis demonizuojantys musulmonai sunitai nekenčia šiitų. Įsipainiojus religijai, sunkiau išspręsti bet kokį konfliktą.
Tik nevadinkite kryžiaus žygiu
Liberalių vertybių centre – laisvė išpažinti bet kokią religiją arba neišpažinti jokios. JAV vyriausybę remti šią laisvę įpareigoja įstatymai. Sekdamos savo idealais, JAV teisėtai nerimauja tiek dėl bet kokios pakraipos musulmonų persekiojimo, tiek dėl krikščionių vargų Kinijoje arba žydų ir bahajų Irane. Ir JAV prieštarauja, kai persekiojimas vyksta tokiuose krikščioniškuose kraštuose kaip Baltarusija. Kitos, pasaulietiškesnės Vakarų valstybės turėtų labiau stengtis ginti šią teisę.
O kaipgi tie, kurie kitų religijų persekiojimą laiko savo pašaukimo dalimi? Nepriekaištingų tikėjimų nėra: nuo Delio iki Jeruzalės daug kurstančių neapykantą yra dvasininkai. Bet islamo problema – specifinė. Islamiškoji teisė (nors ne Koranas) dažnai prisakydavo mirtimi bausti šio tikėjimo atsisakiusius žmones. Pastebima ženklų, kad padėtis keičiasi. Paskatinus amerikiečiams, 57 narius vienijanti Islamo bendradarbiavimo organizacija sušvelnino reikalavimą „šventvagystę“ paskelbti už įstatymo ribų įvairiose JT rezoliucijose. Ši organizacija taip pat pasmerkė išpuolius Nigerijoje. Bet reikia, kad daugiau musulmonų lyderių tikėjimo keitimą pripažintų teisėta teise. Čia Vakarai neturėtų nusileisti. Kitaip tikintiesiems – krikščionims ir ne tik – tebegresia pavojus.
