Populiarėja daugybinė pilietybė. Bet kai kurios valstybės jos tebesikrato.
Nyderlandų aukso amžiaus apogėjuje pirkliai savo prekes ir šeimas eksportuodavo į kolonijas keturiuose kontinentuose. Jų palikuonis po keturių amžių tokios avantiūros žavi mažiau. Nauju Nyderlandų vyriausybės pasiūlytu įstatymu siekiama ne tik riboti dvigubą pilietybę imigrantams (2011-aisiais per natūralizacijos procedūrą Nyderlandų pilietybę gavo apie 20 tūkst. žmonių), bet ir padėti valdžiai atimti pilietybę iš olandų diasporos narių, kurių daugiau kaip 850 tūkst., jeigu užsienyje šie gautų antrą pilietybę.
Vašingtone (Kolumbijos apygarda) gyvenantis olandas Guusas Bosmanas pasiūlymą vadina „niekšišku“. Vienas iš garsiausiai savo vyriausybės pasiūlymus kritikuojančių Nyderlandų piliečių, Eelco Keijas iš Niujorko, mano, kad šiais laikais dviguba pilietybė yra tiesiog „nekenksmingas šalutinis globalizacijos poveikis“. Siekiais sugriežtinti pilietybės įstatymus Nyderlandai priešinasi pasaulinei tendencijai. Kitos vyriausybės tokios politikos vis dažniau atsisako. 2008 m. idėjų kalvė Migracijos politikos institutas nustatė, kad beveik pusė pasaulio šalių dvigubą pilietybę vienaip ar kitaip toleruoja. Armėnija, Gana, Filipinai, Kenija, Uganda ir Pietų Korėja – visose neseniai įvestos reformos. Haitis ir Tanzanija rengia naujus įstatymus. Apie pokyčius svarsto net griežtai pilietybę ribojanti Danija.
Idėja, kad turėti kelias pilietybes ne tik galima, bet ir pageidautina, gana nauja. 1849 m. amerikiečių istorikas ir diplomatas George’as Bancroftas sakė, kad turėti dvi šalis vyrui taip pat nepriimtina kaip turėti dvi žmonas. 1930 m. Tautų Sąjunga paskelbė, kad „kiekvienas asmuo turi turėti pilietybę ir tik vieną pilietybę“. Kol XX a. paskutiniame dešimtmetyje nebuvo panaikinta, viena Europos sutartis iš šalių reikalavo riboti dvigubą pilietybę. Priimant naują pilietybę, imigrantams paprastai reikėdavo atsisakyti senosios; šalys, iš kurių jie buvo išvykę, dažnai išsižadėdavo užsienyje natūralizuotų emigrantų. Taip iš dalies stengtasi išsaugoti pilietybės šventumą, bet taip pat siekta užkamšyti spragas, kurias panaudodami migrantai galėtų išvengti mokesčių arba karo prievolės.
Viena iš liberalesnio požiūrio priežasčių – praktiškumas, nes dvigubą pilietybę dabar sunkiau sukontroliuoti. Išaugus migracijai ir augant santuokų su užsieniečiais skaičiui vis daugiau vaikų gimsta skirtingų šalių piliečių šeimose. Pavyzdžiui, antrą pilietybę turinčių Nyderlandų piliečių skaičius 1995–2010 m. beveik patrigubėjo iki 1,2 mln., o prie augimo nemenkai prisidėjo naujagimiai. Kadaise vyriausybės moteris galėjo priversti imti tik vyro pilietybę, sako Maartenas Vinkas iš Mastrichto universiteto. Lyčių lygybės amžiuje tokia politika neatlaiko kritikos.
Vyriausybės, kurios priima daug imigrantų leisdamos šiems pasilikti senuosius pasus, irgi gauna naudos. Tyrimas rodo, kad turimą pilietybę prarasti nebijantys imigrantai dažniau sieks natūralizacijos naujoje šalyje, tad jų integracijos tikimybė didesnė nei tų, kurie apsigyvena ilgam, bet kaip svetimšaliai. (Jie bus geresni ar blogesni piliečiai, įrodyti sunkiau.)
Potvyniai ir užtvankos
O štai šalys, kurios migrantus siunčia į užsienį, priešingai – nori užsitikrinti, kad išeiviai nepamirštų patriotizmo. Vargingoms šalims jų diasporos – piniginių perlaidų, politinės įtakos ir pasididžiavimo šaltinis. Pirmasis Kosta Rikos gyventojas kosmose buvo natūralizuotas JAV pilietis Franklinas Changas-Diazas. Kai kurios nori atpirkti praeities klaidas. Ispanijos Istorinės atminties įstatymu pilietinio karo žaizdas mėginta užgydyti dvigubą pilietybę pasiūlant žmonių, kurie pabėgo nuo F. Franco režimo, palikuonims. Paskutinę šio trejus metus vykdyto plano dieną, gruodžio 27-ąją, Havanoje ir Buenos Airėse prie Ispanijos konsulatų nusidriekė ilgos eilės.Dabar nedaugelis tolerantiškų valstybių nori atšaukti dvigubos pilietybės reformas, nors tolesnę liberalizaciją kai kurios, atrodo, nusiteikusios stabdyti. Vokietijoje, kuri dvigubą pilietybę paprastai siūlo tik pareiškėjams iš Europos, politikai lapkričio mėnesį atmetė pasiūlymą, kuris vokiečiams, gimusiems užsieniečių šeimose, sulaukus pilnametystės būtų leidęs pasilikti tėvų pilietybę. Nuo sausio 1 dienos nauji Prancūzijos piliečiai privalo pasirašyti chartiją sutikdami, kad „nebegalės reikšti lojalumo kitai šaliai būdami Prancūzijos žemėse“, nors dviguba pilietybė tebetoleruojama. Kraštutinės dešiniosios prancūzų partijos „Nacionalinis frontas“ lyderė Marine le Pen dvigubą pilietybę nori apskritai panaikinti.
Naujas pasaulis, naujas pasas
Kitos šalys reformą priėmė nenoriai. JAV pilietybės suteikimo ceremonijoje kandidatai tebetvirtina „išsižadu ir atsisakau bet kokios ištikimybės bei atsidavimo bet kokiam užsienio princui“, nors šalies vyriausybė į šį klausimą iš esmės žiūri liberaliai. 1967 m. prireikė Aukščiausiojo teismo sprendimo patvirtinti, kad iš užsienyje balsuojančių dvi pilietybes turinčių asmenų neturėtų būti atimama JAV pilietybė. Neįprastas JAV reikalavimas, kad turintys JAV pasą mokesčius šaliai mokėtų nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, daugeliui reikalavimus tenkinančių gyventojų – gera priežastis pilietybės nesiekti.
Daugelyje pasaulio kraštų, ypač vargingesnėse ir labiau diktatoriškose šalyse, dvigubą pilietybę turintys asmenys tebėra smerkiami. Dvigubą pilietybę toleruoja mažiau kaip pusė Afrikos šalių. Azijoje tebesipriešina Japonija ir Singapūras. Kinija tvirtina, kad nemenka jos diaspora gali turėti tik vieną pasą, bet užsienyje natūralizuotiems tautiečiams leidžia kada panorėjus lengvai grįžti namo. Emigrantams, kuriuos gimtosios pilietybės atsisakyti priverčia nenuolaidūs šalies įstatymai, Indija nūnai suteikia „užsienio pilietybę“. Tai jiems duoda daug privilegijų, kuriomis naudojasi kiti indai, bet nesuteikia teisės balsuoti. Pasak Christiano Kälino iš Šveicarijoje įsikūrusios teisės paslaugų įmonės „Henley & Partners“, kurios specializacija – „pilietybės planavimas“ (kaip pati tai vadina), ten galimas formalesnis dvigubos pilietybės toleravimas.
Daugybei paprastų piliečių du pasai tebeatrodo įtartinai: patogumas keliems kosmopolitams arba duoklė grėsmingai daugumai, o ne natūralus migruojančio pasaulio bruožas. Apklausa gegužės mėnesį parodė, kad dvigubą pilietybę nepageidautina laiko per 60 proc. suaugusių olandų, itin sunerimusių dėl bangomis plūstančių imigrantų iš Maroko ir Turkijos. Griežtesnės taisyklės – dalis koalicinio susitarimo mažumos vyriausybėje, kurią remia jai nepriklausanti Geerto Wilderso nacionalistinė „Laisvės partija“. Galbūt daugybinės pilietybės aukso amžius ir aušta. Bet jis dar neprasidėjo.
