A. A. Jonynas: „Kartais užtenka žvilgsnio.“
Naujausias Antano A. Jonyno eilėraščių rinkinys „Kambarys“ – kaip ir jo autorius: žarstantis skaidrias įžvalgas, neslepiantis nerimo dėl kartkartėmis pritylančių mūzų ir užplūstančių abejonių dėl savęs. Poetui – keturi trumpi IQ apžvalgininkės Ievos Rekštytės klausimai.
Jūsų naujojo rinkinio eilėraštyje „Lietus“ sakoma: „pamažu naudotų detalių sandėliu virsta mano eilėraščių dirbtuvė“, „vertėtų ją uždaryti visi sakytų kaip gaila“. Ar dažnai apninka tokios mintys?
– Ne visada džiugiomis mintimis gyveni, apninka ir depresija, nusivylimas savimi. O paskui, žiūrėk, viskas praeina, kažkas sukirba ir vėl nudžiungi ką nors gražaus pasakęs. Nors ilgainiui stiprėja nerimas, kad nebepajėgsi rašyti taip, kaip norėtum. Rašyti taip pat, kaip jau rašei, visada įmanoma, bet juk paskui pačiam tampa nebeįdomu, nebesvarbu. Sukurti tekstą jau esu pakankamas profesionalas, galiu pažiūrėti pro langą, pasiimti kokią nors detalę ir ką nors suregzti, bet kam to reikia? Jei nereikia man, nereikia ir skaitytojui.
Kaip atsirado pastarieji jūsų eilėraščiai, nugulę rinkinyje?
– Atsirado iš įvairių dalykų. Daugiausia iš ieškojimo, bandymo suprasti, ką noriu sužinoti. Iš esmės rašau ne tai, ką žinau, o tai, ką noriu sužinoti. Jei žinočiau, rašyčiau ne eilėraščius.
Anksčiausiai ir vėliausiai parašytą eilėraštį skiria septyneri, aštuoneri metai. Šis rinkinys neturi vienos idėjos, koncepcijos – tai tiesiog mano gyvenimo laikotarpio fragmentai.
O kuo konkrečiai jums svarbus eilėraštis „Kambarys“?
– Pirmiausia, tai labai intymus eilėraštis, antra – meilės eilėraštis, o trečia – vykęs eilėraštis, kuriuo pasakyta gražiai ir daug. Nors išskirti, kurie eilėraščiai yra svarbesni, kurie ne, nesu linkęs.
Literatūrologė Viktorija Daujotytė pastebėjo, kad jūsų žodis tampa asketiškesnis, tačiau nuo to tik aristokratiškesnis. Ar sugebėjimas taupesne, lakoniškesne išraiška pasakyti daugiau ateina su patirtimi?
– Buvo tekstų ir jaunystėje, kurie apsiribodavo lakoniškais pasakymais. Bet, aišku, gyvendamas kalbi, kalbi, prikalbi ir galiausiai supranti, kad kažkur jau imi kartotis, žodžių lukštai pamažu nubyra ir kartais užtenka žvilgsnio, šypsenos.
