S-400 pakeliui į Kaliningradą?
Tradicinio „Sniego susitikimo“ Lietuvoje dauguma diskusijų buvo uždaros. Bet kai kurie viešumą pasiekę konferencijos atgarsiai, ypač Švedijos užsienio reikalų ministro Carlo Bildto pareiškimai, skatina darsyk panagrinėti Rusijos ginkluotės Kaliningrado srityje temą.
Lietuvos žiniasklaidai C. Bildtas teigė, kad Rusija moderniausias ginkluotės sistemas dislokuoja ne Kaliningrado srities, o savo pietinių regionų link. Anot C. Bildto, palyginti su Šaltojo karo metais, smogiamoji karinė grupuotė Kaliningrado srityje smarkiai sumažėjo, o ginkluotės Kaliningrade modernizavimą geriausiai atspindi naujos radiolokacinės stoties aktyvavimas. Sunku vertinti, kiek šie C. Bildto teiginiai atspindi bendrą Švedijos poziciją dėl Kaliningrado srities militarizavimo. Tačiau pastarųjų mėnesių Rusijos ir tarptautinės žiniasklaidos pranešimai bei politikų pareiškimai leidžia daryti priešingas prielaidas.
Rusijos karinės galios gaivinimą lydi įspūdingos viešųjų ryšių akcijos – Vladimiro Putino pasiskraidymai strateginiais bombonešiais ar apsilankymai povandeniniuose laivuose. Kartais tai virsta ir anekdotais, pavyzdžiui, kai dešimtys Rusijos karių susirgo plaučių uždegimu, praėjusią žiemą užsivilkę per lengvomis rūbų modeliuotojo Valentino Judaškino sukurtomis lauko uniformomis. Tačiau rimtų, ne viešiesiems ryšiams skirtų žingsnių daugiau. Nuo 2001 m., kai V. Putinas ėmėsi gaivinti posovietinės Rusijos karinę galią, gynybos finansavimas padidėjo septynis kartus. Pernai išlaidos gynybai viršijo 1 500 milijardų rublių (apie 130 mlrd. litų), o šiemet šį rodiklį planuojama padidinti dar 10 proc. – iki 1 655 mlrd. rublių (apie 143 mlrd. litų).
Siekdami reformuoti gremėzdišką kariuomenę Rusijos kariniai strategai įvardijo prioritetus, kuriems taikoma mums iš NATO pažįstama „išmaniosios gynybos“ filosofija. Dėl valdymo efektyvumo karinių apygardų skaičius buvo sumažintas nuo šešių iki keturių (pavyzdžiui, buvo sujungtos Leningrado ir Maskvos apygardos į Vakarų apygardą). Kaip ir NATO, Rusijoje skiriami prioritetai sausumos, oro ir jūrų pajėgų daugiafunkcių darinių sąveikai, nuolatinės kovinės parengties daliniams stiprinti, oro ir kosmoso gynybos sistemai kurti, naujos ginkluotės projektams rengti. Rusijos gynybos pramonės kompleksas, ilgą laiką gyvenęs tik iš ginkluotės eksporto, sulaukia vis daugiau Rusijos gynybos ministerijos užsakymų. Nors didžioji dalis modernių ginklų, kuriais Rusija didžiuojasi tarptautinėse parodose, tebėra maketai ar menkai išbandyti prototipai, esama ir sėkmingų aukštosios technologijos projektų. Taktines raketas „Točka M“ keičia taktinius branduolinius užtaisus 500 km spinduliu galinčios nešti raketos „Iskander M“.
Sprendžiant iš Rusijos pareigūnų pareiškimų, nemaža užsakymų dalis pirmiausia nukreipta ginkluotei Vakarų karinėje apygardoje modernizuoti. Tai lemia Maskvos apibrėžiamos grėsmės ir Kaliningrado srities karinė strateginė reikšmė. Neseniai krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė priminė Kaliningrado srities, kaip „nepaskandinamo lėktuvnešio“, apibūdinimą, kuris buvo sukurtas dar Šaltojo karo metais. Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo paskelbtame svarbiausių grėsmių Rusijos saugumui sąraše – Vakarų valstybių (vadinasi, ir Lietuvos) siekis užsitikrinti energetinį saugumą. Toliau eina strateginio balanso pažeidimas, JAV ir NATO pajėgų įtakos zonos išplėtimas bei Vakarų gynybos ir ginkluotės technologijų pranašumas.
Rusijos karinio kontingento Kaliningrado srityje dydis siekia 25–30 tūkst. karių, dauguma karinių dalinių turi nuolatinės parengties statusą. Rusija ir Baltarusija drauge rengia puolamojo pobūdžio pratybas (išsamiai rašyta apie pratybų „Zapad“, „Proryv“ scenarijus, imituojančius konfliktus Baltijos šalyse). 2011 m. lapkritį Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo įsakymu prie Kaliningrado buvo aktyvuota radiolokacinė stotis „Voronež DM“, galinti stebėti raketų paleidimą 6 tūkst. kilometrų nuotoliu. Kremlius taip pat pareiškė apie planuojamą oro gynybos kompleksų S-400 (rusai giriasi juo toli pranokę analogiškas JAV sistemas) ir jau minėtų taktinių raketų „Iskander M“ dislokavimą Kaliningrado srityje.
Jei tokie kompleksai, kurių veikimo spindulys siekia 500 km, būtų išdėstyti pačiame srities centre, pavyzdžiui, Įsrutyje, taptų pažeidžiama visa oro erdvė ir antžeminiai objektai tarp Blekingės Švedijoje, Latvijos sostinės ir Kelcų miesto Lenkijoje, o „Iskander M“ raketa iš Įsruties iki S. Daukanto aikštės Vilniuje ar Zoknių oro uosto nuskrietų per 2–2,5 minutės. Grasinimai dėl ginklų dislokavimo mūsų kaimynystėje yra dalis bendros Kremliaus retorikos, nukreiptos prieš Vakarus. Tačiau konkretūs sprendimai dėl ginkluotės didinimo Kaliningrado srityje verčia NATO pajėgų ir gynybos planų Baltijos šalyse klausimus perkelti iš vis dar politinio-retorinio lygmens į praktinius, gerai finansuojamus sprendimus.
