V. Nekrošius: „Labai lengva tapti vergu, jei tau ta laisvė nebrangi.“
Konstitucinis Teismas (KT) prieš pat Kalėdas paskelbė, kad kai kurios Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Ar pavyks tęsti aukštojo mokslo reformas po šių KT sprendimų? Apie tai su Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanu prof. habil. dr. Vytautu Nekrošiumi kalbasi IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas.
Tokio KT sprendimo, ypač dėl aukštųjų mokyklų autonomijos, labai laukė Vilniaus universitetas, neskubėjęs pagal įstatymo nuostatas priimti naujo statuto ir formuoti Tarybos. Tačiau daugelis kitų universitetų tai jau padarė. Kaip dabar bus su tomis naujomis tarybomis? Ar teks iš naujo priimti naujus statutus ir rinkti naujas aukštųjų mokyklų tarybas?
– Iš naujo jokių procesų užsukinėti nereikia. Konstitucinis Teismas pasielgė protingai pasakydamas, kad tarybų valdymo funkcijos yra antikonstitucinės, tačiau pats tarybų sudarymo modelis toks galėtų būti, o sprendimai iki Konstitucinio Teismo nutarties yra teisėti. Tačiau esminis klausimas – ką tokios tarybos gali veikti? Nuo Konstitucinio Teismo sprendimo paskelbimo dienos radikaliai keičiasi tarybų funkcijos – tarybos tampa aukštųjų mokyklų priežiūros, o ne valdymo institucijomis. Nieko ypatingo dėl to neįvyko. Nėra jokio chaoso, kaip bandoma aiškinti, kad būtina greitai šaukti Seimo neeilines sesijas, priimti įstatymo pakeitimus. Niekur nereikia skubėti. Tai per daug svarbi sritis, kad vėl per tris dienas darytume naują reformą ir vėliau dar kartą reformuotume.
Turime valstybėje bent vieną stabilų teisės aktą, kuris yra kelrodis teisinei sistemai. Todėl tikiuosi, kad toks reikalas iš esmės taisyti Konstituciją nepribręs dar bent šimtą metų. Konstitucija nėra paprastas teisės aktas, kuris pasikeitus sąlygoms iš karto remontuojamas.
Reikia pasirinkti ir įtvirtinti optimalų variantą. Konstitucinis Teismas pasakė, kad visas valdymo funkcijas perima savivaldos institucijos, tai konkrečiu atveju, ko gero, būtų universitetų senatai. O kol bus rastas bendras sutarimas, universitetai gali gyvuoti.
Tačiau tie tarybas jau turintys universitetai vis tiek turės pakeisti savo statutus, kuriuose nurodytos vidaus institucijų funkcijos?
– Konstitucinis Teismas akcentavo ir tai, kad Konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas. O tai reiškia, kad ir statutų nuostatos, atitinkamai, prieštaraujančios Konstitucijai, negalioja. Perspektyvoje, tuomet, kai susitars politikai ir akademinė bendruomenė, ką daro aukštųjų mokyklų tarybos, turės būti keičiamas įstatymas ir atitinkamai koreguojami statutai. Tačiau poreikio skubėti ir juos keisti vos ne per tris dienas tikrai nėra.
Vilniaus universitetas dar prieš KT sprendimą Seimui pateikė savo statuto variantą ir siekė, kad jis būtų priimtas Seime ir atitinkamai turėtų įstatymo statusą. Ar toks variantas po KT sprendimo dabar labiau tikėtinas?
– Mano supratimu, kai nuslūgs emocijos ir bus prislopintos ambicijos ir atsiras noras kalbėtis, tuomet ši tikimybė tikrai padidės. Universiteto pusėje yra ir tiesa, ir logika, ir argumentai. Universitetui dėl to nekyla jokių problemų. Mes turime galiojantį įstatymą (Vilniaus universiteto statutą – red. past.), kuris, skirtingai nuo Mokslo ir studijų įstatymo, nėra antikonstitucinis, todėl galime ir toliau su tuo įstatymu gyventi. Universitetui nėra reikalo kažkur skubėti.
Ar sutiktumėte su reformos iniciatoriais, kad aukštosioms mokykloms vis dėlto reikia tam tikros visuomenės ar išorinės kontrolės, nes kitaip universitetų vadovybė tampa uždaromis, privilegijomis apaugusiomis grupelėmis, kurios galiausiai stabdo pačių aukštųjų mokyklų progresą?
– Didžiausias pavojus universitetams ir jų misijai – o misija yra ugdyti laisvą, mąstantį žmogų – kyla tada, kai universitetų valdžią formuoja politikai. Būtent tokią sistemą buvo pabandyta sukurti. Tokią sistemą mes turėjome sovietiniais laikais, kai partijos pareigūnai nutardavo, kas bus universiteto rektoriumi. Ir man nesvarbu, kokia tai būtų partija – komunistų ar Liberalų sąjūdžio, ar bet kokia kita. O kalbant apie uždarumą, reikėtų pasakyti, kad pusė tiesos yra pats didžiausias melas. Reforma, kurią buvo bandyta įgyvendinti, vadinama pažangia, teigiama, kad taip daroma ir daugelyje Vakarų Europos šalių. Iš tikrųjų universitetų tarybos atėjo iš anglosaksiškų universitetų.
Tačiau pamirštamas vienas dalykas – tarybos formavime universiteto bendruomenė visuomet turi lemiamą žodį. Aš visuomet buvau ir būsiu už tarybas. Valstybė tikrai turi teisę ir privalo kontroliuoti. Tarybose gali net nebūti universitetų bendruomenės žmonių, bet siūlyti kandidatus turėtų universiteto bendruomenė. Taryboje turėtų būti tie, kuriems rūpi universitetas ir valstybės, o ne politikų interesai.
Apaugti privilegijomis ir biurokratizuotis gali ir ministerijos skiriama valdžia. O šita siūlyta sistema daro universitetą labai priklausomą nuo to, kas bus švietimo ir mokslo ministru. Taptų ministru politikas, kuris nori viską privatizuoti – jis paleistų buvusias tarybas, paskirtų savo žmones ir lieptų daryti taip, kaip jam norisi. Būtent tai yra didžiausias pavojus.
Ar nekeista, kad iš keliolikos veikiančių universitetų dauguma nebrangino savo autonomijos?
– Manęs tai visai nestebina. Ši situacija ir parodė, kas Lietuvoje yra universitetas. Labai lengva tapti vergu, jei tau ta laisvė nebrangi. Juo labiau kai ta laisvė įtvirtinta Konstitucijoje. Ši situacija labai aiškiai parodė, kad Vilniaus universitetas yra tas universitetas, kuris gali, nori ir yra pasiryžęs kovoti už vertybes, įtvirtintas Konstitucijoje.
Kai kurie Seimo nariai teigia, kad šeši ar net septyni KT teisėjai galimai buvo šališki, nes vienaip ar kitaip susiję su Vilniaus universitetu. Dėl to net buvo įteiktas pareiškimas Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai. Ar KT teisėjai neturėjo nusišalinti svarstant šį atvejį?
– Pirmiausia nereikia spręsti pagal savo sugedimo laipsnį. Antras dalykas, tie teisėjai nenusileido iš dangaus. Juos paskyrė Seimas. Keistas toks požiūris, kad vieną dieną skiriame, o kitą – jau nepasitikime. Trečias dalykas, jei jie būtų nusišalinę, byla iš principo negalėtų būti sprendžiama, nes neliktų kvorumo. Tokia situacija neįmanoma. Konstitucinio Teismo teisėjai yra aukščiausios kvalifikacijos teisininkai ir niekas jiems nedavė ir negalėjo duoti jokių nurodymų, o jie ir nebūtų nieko klausę.
Kodėl pastaruoju metu politikų priimami sprendimai vis prasilenkia su Konstitucija? Tarkime, kitas didelį ažiotažą sukėlęs teisės aktas – Šeimos koncepcija – taip pat buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, tačiau kai kurie Seimo nariai verčiau linkę abejoti KT, o ne savo priimtų nuostatų teisingumu. Ar politikai praranda pasitikėjimą KT?
– Kol turėsime politinės kultūros problemų, tol bus problemų ir su Konstitucinio Teismo nutarimų įgyvendinimu. Konstitucija nėra tas aktas, kuriuo vadovaujuosi, kai man patogu. O man kaip žmogui visiškai neįdomu, ar politikai pasitiki Konstituciniu Teismu, ar ne. Mes vis dėlto gyvename teisinėje valstybėje. Ir mūsų Konstitucijoje sudėti saugikliai veikia. Nepaisant puolimo, šmeižimo Konstitucinis Teismas dirba ir atlieka savo funkcijas. Ir kiekvienas šiandien gali pasakyti, kad tai nėra kišeninis teismas – jis yra virš Seimo, virš politikų. Politikų galimybė daryti įtaką yra vienintelė – skiriant teisėjus. O jei kai kurie politikai yra nepatenkinti – tai tik įrodo, kad teismas dirba gerai, nes nežiūri politikams į burną.
Kiek gali priklausyti KT išaiškinimai nuo subjektyvios teisėjų nuomonės, pasaulėžiūros? Ar skirtingų kadencijų KT gali priimti skirtingus sprendimus dėl to paties klausimo?
– Jei žiūrėtume doktrinos prasme, teoriškai – taip, įmanoma. Tačiau praktiškai – nelabai. Pats Konstitucinis Teismas save apribojo teigdamas, kad jei tuo klausimu jau yra buvęs išaiškinimas, jau yra doktrina, tai ją galima keisti iš esmės pasikeitus aplinkybėms, pavyzdžiui, esant Konstitucijos pataisai. Tai yra precedento doktrina, kuri dominuoja anglosaksų valstybėse. O kad nutarimo turinys priklauso nuo to, kaip teisėjas įsivaizduoja gyvenimą – žinoma, kad priklauso ir nuo to. Konstitucija yra principų rinkinys ir tie principai turi būti aiškinami. O jie aiškinami vadovaujantis ir pasaulėžiūra, ir tarptautinės teisės aktais, ir tarptautiniais papročiais.
Ar tikėtina situacija, kad pribręs reikalas rimtesnei Konstitucijos revizijai ar taisymams? Kol kas Konstitucija per du dešimtmečius buvo taisoma nebent techniniais aspektais, bet ne esminiais.
– Ir labai gerai, kad taisoma tik techniniais aspektais. Turime valstybėje bent vieną stabilų teisės aktą, kuris yra kelrodis teisinei sistemai. Todėl tikiuosi, kad toks reikalas iš esmės taisyti Konstituciją nepribręs dar bent šimtą metų. Konstitucija nėra paprastas teisės aktas, kuris pasikeitus sąlygoms iš karto remontuojamas. Tai principų ir idėjų visuma, kuria vadovaujasi visuomenė.
