Minioje sprendimų nėra.
Priekaištų dėl didelių šilumos kainų gana dažnai tenka ir Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (VKEKK), kurios per 70 proc. nagrinėjamų klausimų susiję su šilumos ūkiu. Apie kainas, kontrolę ir priemones, galinčias sumažinti centrinio šildymo sąskaitas, dabartinę komisijos vadovę Dianą Korsakaitę ir jos pirmtaką Vidmantą Jankauską kalbino IQ apžvalgininkė Lina Navickaitė.
Ar nesuklydo kai kurios savivaldybės, prieš daugiau kaip dešimtmetį perdavusios šilumos ūkį valdyti privataus kapitalo įmonėms?
D. Korsakaitė: reikia prisiminti kelias aplinkybes. Pirmiausia, kokia padėtis buvo prieš dešimt metų. Kai kurių savivaldybių šilumos ūkio būklė buvo tragiška: negalėta pateikti kokybiško produkto, nebuvo galima gauti paskolų tai padėčiai pagerinti, net neturėta iš ko pirkti kuro, jau nekalbant apie vadybinius sugebėjimus valdyti šį turtą. Taigi nuspręsta pačios prasčiausios būklės ūkius išnuomoti privačiam verslui sudarant sutartis, pagal kurias būtų skirtos investicijos, o nuomos terminui pasibaigus šį turtą vėl perimtų valdyti savivaldybės. Nė viena šilumos įmonė, nepriklausomai nuo nuosavybės formos, šildymo kainos nenustato savarankiškai. Tai trijų subjektų – savivaldybės tarybos, VKEKK ir paties operatoriaus – skaičiavimo rezultatas. Nepamirškime, kad ne visos savivaldybės turėjo išplėtotus dujų tinklus ir ne visos turi juos šiandien. Taigi tokios savivaldybės greičiau pasirinko alternatyvų kelią ir nuo mazuto peršoko prie biokuro.
V. Jankauskas: Lietuvoje pasirinktas savotiškas – nuomos – modelis, nors tradiciškai vyrauja nuomonė, kad nuoma nėra pats geriausias sprendimas. Tačiau prieš dešimt metų kai kurioms įmonėms nebuvo jokio kito varianto. Kaip tik tada Lietuvoje buvo įkurta antrinė „Dalkios“ įmonė „Litesko“ ir pasiūlė nuomotis Vilniaus šilumos ūkį. Nuoma atrodė patraukli: turtas lieka savivaldybei, ši turi priežiūros grupę, investuotojai pasižada investuoti. Tada atrodė, kad toks sprendimas geras, nes ir centrinio šildymo kainos nekilo.
Tačiau šilumos ūkio neišnuomojusios ir biokurą pasirinkusios savivaldybės, regis, dirba daug efektyviau, nes užtikrina mažesnes šilumos kainas gyventojams negu privatūs investuotojai.
D. Korsakaitė: Kainų komisijai nėra jokio skirtumo, ar šilumos ūkį valdo privatus koncesininkas, ar savivaldybės bendrovė. Taisyklės ir reikalavimai galioja visiems vienodai. Nors formaliai sakoma, kad šilumos kainas nustato Kainų komisija, realiai jas lemia konkretaus šilumos ūkio būklė ir kokias investicijas suderino savivaldybės taryba. Pripažinkime: per 10 metų Lietuvos šilumos ūkyje padaryta milžiniškų investicijų – apie 1,5 mlrd. litų – ir privačių investuotojų, ir savivaldybių dėka. Pusė šių investicijų – įmonių lėšos, kita pusė – paskolos, ES lėšos ir subsidijos. Parama investicijoms dažniausiai nukreipiama savivaldybėms priklausantiems operatoriams, tad ir dėl šios priežasties išnuomotų tinklų operatorių vartotojams susidaro prastesnė kaina.
Kai atsakomybė išblaškyta tarp įvairių lygmenų institucijų, turime chaosą.
Taigi išnuomoti ūkiai, vertinant sąnaudas, pateko į nepalankesnę padėtį. Be to, savivaldybių tarybos, išnuomojusios šilumos ūkį, savo energiją nukreipia įrodinėdamos, koks blogas yra koncesininkas, užuot ieškojusios sprendimo ir priversdamos privatų valdytoją imtis darbų, kad vartotojai mokėtų kuo mažesnę kainą. Noriu akcentuoti, kad vartotojui geresnę kainą gali lemti tik tinkami ir savalaikiai investiciniai sprendimai.
Beje, nemažai savivaldybių pastaruoju metu atsisako 5 proc. pelno, kuris nėra įskaičiuojamas į šilumos kainą. Ką tai reiškia? Kai kuriose savivaldybėse tai – 80 tūkst. litų, kitose – 300 tūkst. litų. Tai nedideli pinigai. Jie galutinę šilumos kainą lemia cento dalimi. Tačiau taip savivaldybės užsikerta kelią sukaupti lėšų būsimoms investicijoms.
V. Jankauskas: pagrindinis rodiklis, lėmęs skirtingas šildymo kainas – ar sugebėjo šilumos ūkiai pereiti prie biokuro, ar ne. Kai kurios savivaldybės tam galėjo pasinaudoti ES parama. Gal ir privatūs investuotojai buvo trumparegiai ir nenumatė, kad dujos gali būti tokios brangios. Prisimenu, kaip prieš dešimt metų dujos kainavo pigiau nei mazutas, ir tuomet atrodė, kad neapsimoka jų niekuo pakeisti. Kai kurios įmonės netgi investavo į dujų deginimo įrangą. Taigi nematau, kad rajonuose šildymo kainos mažesnės, nes ten šilumos ūkį valdo savivaldybės. Esminis dalykas – kuras.
Biokuras bene dažniausiai vadinamas išsigelbėjimu nuo didelių šildymo kainų. Tačiau Telšių, kur 48 proc. sudeginamo kuro sudaro biokuras ir ūkį valdo privatus verslas, gyventojai už lapkritį mokėjo 31,13 ct/kWh, o Utenos, kur biokuras – 41 proc., bet valdo savivaldybės įmonė, tik 22,75 ct/kWh. Kodėl toks didelis kainų skirtumas?
D. Karsokaitė: šilumos kainą konkrečioje savivaldybėje lemia ne tik kuro rūšis, bet ir tai, kada buvo atliktos investicijos. Dar vienas svarbus faktas – investicijų šaltinis. Jeigu pinigai skirti iš ES fondų ir subsidijų, šios investicijos neįtraukiamos į nusidėvėjimo sąnaudas. Ir dar reikia įvertinti, kas yra šilumos vartotojai. Sakykime, Utenoje daug vartotojų yra pramonės įmonės, o stambūs vartotojai padengia gana didelę pastovių šilumos operatoriaus sąnaudų dalį.
Ką manote apie vėl keliamą pasiūlymą šilumos ūkį perduoti valdyti valstybei?
V. Jankauskas: nėra blogesnio savininko už valstybę. Kiekvienam ekonomistui akivaizdu, kad valstybinės įmonės paprastai valdomos blogiau negu privačios. Tačiau tos įmonės, kurios yra monopolinės ir kurios turi būti prižiūrimos, gali veikti geriau negu privačios. Tai priklauso nuo priežiūros. Todėl Lietuvoje mes turime kalbėti apie tai, o kaip tos įmonės prižiūrimos. Kai savivaldybės šilumos ūkis buvo išnuomotas, tai liko savivaldybės įmonės, kurios turi prižiūrėti. Savivaldybių tarybos taip pat turi kontroliuoti, kaip valdomas privataus kapitalo įmonei patikėtas turtas, kaip vykdomos investicijos. Nuo 2004 m. vyko diskusijos, kiek šilumos ūkį turi kontroliuoti savivaldybė, o kiek – VKEKK.
Tačiau jeigu viską paliksi politikams, tai ir kainos gali būti politinės. O dažniausiai taip ir būna. Vilniuje šalto vandens kainos 10 metų buvo neperžiūrėtos, ir daugiau yra pavyzdžių, kai įmonės nudėvimos, ypač prieš rinkimus. Juk galima pažadėti kainas sumažinti prieš rinkimus, o paskui kaip bus, pamatysim. Todėl kai dirbau komisijoje, visada kalbėdavau, kad reikia atskirti politiką ir ekonomiką. Kainų reguliavimą ir priežiūrą reikia atiduoti Kainų komisijai. Bet ji, žinoma, dirba toje pačioje politinėje erdvėje.
D. Korsakaitė: vieną kartą toks valdymo variantas jau buvo. Ir nuo šio modelio buvo nueita prie kito modelio. Tenka pripažinti, kad modelis, kai už šilumos ūkį atsakingos savivaldybės, nelabai pasiteisino.
Kodėl?
Diana Korsakaitė
D. Korsakaitė: nėra galutinio atsakymo dėl atsakomybės paskirstymo. Apskritai mūsų šalyje labai populiari kolektyvinė atsakomybė. Galiausiai turime štai kokį vaizdą: savivaldybės atsakingos už investicinę dalį, už tai, kad šiluma būtų pateikta ir vartotojai gautų kokybišką paslaugą. Galutinį sprendimą dėl buhalterinių kainų dalies priima Kainų komisija. Ji sprendžia ginčus ir nustato kainų skaičiavimo metodiką. Tyrimus, techninės saugos klausimus ir ginčus dėl sąskaitų tiria Energetikos inspekcija. Energetikos ministerija formuoja politiką. Seimas aktyviai siūlo įstatymų projektus, Vyriausybė taip pat sprendžia daugybę su šilumos ūkiu susijusių klausimų. O gyventojams, gavusiems įtartinai didelę sąskaitą, kyla klausimas – kas už ją atsakingas? Kaip ir niekas. Kiekviena institucija dirba savo darbą siekdama, regis, kuo geresnio rezultato, tačiau požiūris, kas yra geras rezultatas, ne visada sutampa. O kai atsakomybė išblaškyta tarp įvairių lygmenų institucijų, turime chaosą.
Tai galbūt šį chaosą ir galėtų sumažinti šilumos ūkio perdavimas vienai valstybės įmonei ar institucijai?
D. Korsakaitė: jeigu būtų realizuojama politinė nuostata sutelkti šilumos ūkį į vienas rankas sprendimų priėmimo ir reguliavimo prasme, tai galėtų būti vienas iš būdų. Tačiau man atrodo, kad per drąsu pulti į dilgėles tik todėl, kad bus kitaip nei yra dabar. Reikia ant stalo dėti visus argumentus. Kol kas ta mintis sklando tik kaip teorinė idėja. Ir Raimondo Kuodžio išsakyta nuomonė nėra vakar atsiradusi. Ji sklando jau seniai. Tačiau per dvejus metus aš nedalyvavau nė viename susitikime, kuriame nuosekliai būtų pradėta diskutuoti ir dėlioti argumentus bei procesus. O procesai yra ne ką mažiau svarbūs nei patys sprendimai. Politikai gali nuspręsti, kad nuo 2013 ar 2014 m. tam tikros dienos visas šilumos ūkis pereis į valstybės rankas, o kaip bus dėl pasirašytų nuomos sutarčių? Dėl nepateisintų lūkesčių? Galbūt tai ir nebus didžiausias stabdys. Tačiau bet kokiam struktūriniam sprendimui reikia labai gerai pasiruošti.
Man atrodo, kad tose savivaldybėse, kur gyventojai išsirinko tinkamus politikus, šie per 20 metų sutvarkė šilumos ūkį ir garantavo geras šilumos kainas. Tai ar tie vartotojai dabar turi mokėti brangiau, kad kitose savivaldybėse, kur tokių politikų nebuvo, vartotojai mokėtų mažiau? Teisiniai ir nuosavybės pokyčiai yra vertingi tokiu atveju, jei jie lemia išsyk vykstančius įmonių ekonomikos pokyčius, taip pat lygiagrečiai ilguoju laikotarpiu didesnę visuminę vertę bei visumines sąnaudas.
Vidmantas Jankauskas
V. Jankauskas: galbūt neblogai būtų, jeigu Kainų komisija būtų sujungta su Energetikos inspekcija. Šilumos ūkyje, į kurį buvo įsileistas privatus kapitalas, turi būti griežtai priežiūra ir jokio politikavimo. Savivaldybės taip pat turi kontroliuoti savo įmonę. Tačiau šioje vietoje populizmo daug. Negalima leisti monopolininkui diktuoti sąlygų. Mes tas sąlygas jam turėtume diktuoti.
Ar būtų galima padidinti konkurenciją šilumos ūkyje?
D. Korsakaitė: aš, kaip reguliuotojo atstovė, sakau, kad blogai būti priklausomiems nuo vienos kuro rūšies ir blogai būti priklausomiems nuo vieno gamintojo. Mano nuomone, Lietuvos šilumos ūkyje vertėtų išskirti tris segmentus. Pirmasis – gamyba, kurioje galėtų dalyvauti kas nori ir bet kokio dydžio apimtimis, jeigu tik įmonė atitinka techninius reikalavimus ir saugą. Antrasis segmentas – tinklas. Jis atskirose savivaldybėse turėtų priklausyti vienam operatoriui. Trečiasis – mažmeninių paslaugų dalis, t. y. šildymo punktai ir jų valdymas, reguliavimas, sąskaitų tvarkymas bei tiekėjo pasirinkimas. Dėl kainos labiausiai būtų galima konkuruoti gamybos srityje – kuo mažesnė šilumos kaina, tuo daugiau galimybių patekti į tinklą. Dabar visas šilumos ūkis ir jo priežiūra iš tiesų atrodo labai sureglamentuota, tačiau iš to gaunamas ne toks rezultatas, kurio siekė įstatymo leidėjas. Būtų galima eiti dar didesnio reglamentavimo ir centralizavimo, valstybinimo keliu. Kitas kelias – atsiskirti ir leisti konkurencijai bei privataus verslo paskatoms suveikti ten, kur gali duoti rezultatą.
Prezidentė inicijavo Šilumos ūkio įstatymo pataisas, kurios numato, kad jeigu yra nepriklausomas šilumos gamintojas, šiluma privalo būti supirkta. Tačiau nė viena savivaldybė šio straipsnio galimybėmis nepasinaudojo. O jeigu atsirastų daugiau šilumos gamintojų, tai monopolininkui pačiam gaminti šilumos nebeapsimokėtų.
Šilumos ūkyje, į kurį buvo įsileistas privatus kapitalas, turi būti griežtai priežiūra ir jokio politikavimo.
V. Jankauskas: anksčiau buvo diskutuota, ar galima Lietuvos vartotojams sudaryti galimybę rinktis iš kelių šilumos tiekėjų. Vieni namai pirktų šilumą iš vienos katilinės, kiti – iš kitos. Specialistai abejojo, ar tokia sistema efektyviai veiktų. Todėl buvo priimtas, manau, teisingas sprendimas, kad jeigu yra nepriklausomų gamintojų, kurie gali pagaminti pigios šilumos, iš jų tiekėjai privalo nupirkti šią šilumą. „Klaipėdos energija“ iš keleto nepriklausomų šilumos gamintojų, kūrenančių medienos atliekomis savo katilines, perka pigesnę šilumą nei pati gamina. Tiesa, tokia padėtis susiklostė iš senų laikų.
