Kas kaltas dėl lietuvius kankinančių šildymo kainų ir keistų sąskaitų?
1 kaltinamasis: dujos
Sąskaitas už šildymą daugiausia lemia dujų kainos. Iki šiol dujos yra pagrindinis kuras, naudojamas šilumos įmonėse, ypač didžiuosiuose miestuose. Šešis didžiausius miestus prižiūrinčiose šilumos tiekimo įmonėse vidutiniškai apie 85 proc. naudojamo kuro sudarė gamtinės dujos. Mažesniuose miestuose, kur šilumos tiekėjai per metus realizuoja iki 90 tūkst. MWh šilumos (pavyzdžiui, Telšiai, Šilutė, Tauragė, Varėna, Raseiniai, Kaišiadorys ir t. t.), situacija geresnė – ten dujos vidutiniškai nesiekia 40 proc. viso naudojamo kuro balanse.
Tačiau dujų kainų pokyčių įtaka šildymo kainoms – tik iš dalies teisinga teorija. Dujų kainos svyruoja, tačiau jų pokyčiai ilgą laiką ne iš karto atsiliepdavo šilumos sąskaitoms. Prieš keletą metų Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) ir miestų savivaldybės kainas leisdavo koreguoti tik kartą per metus. Vėliau buvo priimtas sprendimas keisti kainas kas mėnesį. Iki 2011 m. pabaigos kainos buvo keičiamos tik tuomet, jei kuro kainų pokytis didesnis nei 5 proc. Šiuo metu galioja metodika, pagal kurią šildymo tarifai keisis kas mėnesį, atsižvelgiant į kuro kainų pokyčius.
Tokios nuolatinės kainų perskaičiavimo karuselės sukurdavo situaciją, kai kainų padidėjimas gerokai vėluodavo, o šilumos tiekimo įmonėms būdavo žadama vėliau kompensuoti negautas pajamas. Todėl, pavyzdžiui, 2008 m. net ir labai sparčiai kylant kuro kainoms, šilumos kainos Vilniuje nespėjo didėti paskui jas. 2008–2009 m. brangstant kurui ir neperskaičiavus „Vilniaus energijos“ tiekiamos šilumos kainų susidarė skola. Ją vartotojai pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą turi padengti nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 dienos. Dėl to vilniečiams šiluma pabrango 1,32 ct/kWh. Dar kartą 2011 m. kovą VKEKK vienašališkai nustatė 1,75 ct/kWh nepadengtų kuro sąnaudų kompensaciją bendrovei „Vilniaus energija“. Pagal šį sprendimą vilniečiai papildomą kompensaciją mokės iki 2012 m. balandžio.
Tad dujų kainos, kurios buvo didžiausios 2008 m. rudenį, visa jėga vartotojus prisivijo tik dabar. Be to, nuo 2009 m. padidėjo ir PVM tarifas šilumai – nuo 5 iki 9 proc.
2 kaltinamasis: neskaidrumas
Daugiausia pasipiktinimo Vilniuje sukėlė ne pabrangusi šiluma, o nesuprantamai išaugęs šilumos suvartojimas daugiabučiuose. Kodėl suvartota penktadaliu, o kai kuriais atvejais ir trečdaliu daugiau šilumos, jei už lango – bemaž toks pats lapkritis, kaip ir pernai?
Daugiausia kritikuojamos „Vilniaus energijos“ atstovai iš pradžių tiesiog tyčiojosi iš vilniečių. „2010 m. lapkričio mėnesio vidutinė temperatūra Vilniuje buvo 4, o 2011 m. lapkritį ji buvo laipsniu žemesnė – t. y. 3 laipsniai šilumos. Vadinasi, buvo 25 proc. šalčiau“, – žiniasklaidai dėstė „Vilniaus energijos“ atstovas Nerijus Mikalajūnas. Vėliau, komentuodamas padidėjusius šilumos kiekius, žurnalui IQ N. Mikalajūnas jau patikslino, kad 2011 m. lapkritis buvo šaltesnis 7 proc. nei prieš metus. Nors procentais skaičiuoti temperatūros skirtumus apskritai yra kvailas užsiėmimas.
Vėliau imta akcentuoti, kad „Vilniaus energija“ daugelį šilumos punktų perdavė naujiems daugiabučių prižiūrėtojams ir todėl nusiplauna rankas nuo to, kaip buvo reguliuojamos šilumos priežiūros sistemos. Teigta, kad nauji prižiūrėtojai, paprastai namą prižiūrintys administratoriai, nemoka tinkamai reguliuoti šilumos punktų. Šis argumentas netruko pasipildyti keliomis „sąmokslo teorijomis“.
Vienos jų teigė, kad taip šilumos tiekėjai nori „pamokyti“ politikus, ypač prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri inicijavo Šilumos ūkio įstatymo pataisas, pagal kurias nuo lapkričio 1 d. turėjo būti atskirti šilumos reguliavimo sistemų prižiūrėtojai ir šilumos tiekėjai. Kitos aiškino, kad didžiausias daugiabučių administratorius bendrovė „City Service“ reguliavo šilumos punktus pagal „Vilniaus energijos“ pageidavimus. Nors šios įmonės formaliai yra nesusijusios, „City Service“ valdybos pirmininkas Andrius Janukonis yra ir „Vilniaus energijos“ valdybos narys. Dar įtaresni vartotojai kėlė versijas, kad „Vilniaus energija“ nuotolinio valdymo prietaisais padidindavo namų skaitiklių rodmenis ir naktimis šildydavo smarkiau nei reikėtų. „Vilniaus energija“ suskubo neigti tokius įtarinėjimus.
Vis dėlto prasidėję tyrimai, kuriuos inicijavo ir Vilniaus miesto savivaldybė, ir Valstybinė energetikos inspekcija, visų atsakymų taip pat nepateikė. Niekas negalėjo pasakyti, kad „Vilniaus energija“ nebenaudoja nuotolinio valdymo sistemų, o minėto audito išvados priimtos skeptiškai.
Visas šilumos sektoriaus reguliavimas, įvairios šilumos kiekių ir kainų skaičiavimo metodikos yra vertos atskiro aukštojo mokslo. Net tie gyventojai, kurie savo butuose turi reguliuojamus radiatorius su individualiais skaitikliais, kiekvieną mėnesį gali gauti vis kitokią šildymo sąskaitą, kuri menkai tesusijusi su pastangomis patiems reguliuoti šilumą.
3 kaltinamasis: atsakomybės stoka
Visas šilumos ūkis ir jį prižiūrinčios institucijos yra susiraizgę tarsi didelis voratinklis, kurio gijos veda į skirtingas puses. Šioje sistemoje – itin daug veikėjų, kurių atsakomybė siekia tik tam tikrą nedidelę funkcijų dalį. Po 2011 m. lapkričio mėnesio prasidėję patikrinimai dėl „Vilniaus energijos“ veiklos tik patvirtino, kad nė viena institucija nesugeba prisiimti visos atsakomybės už tai, kas vyksta šilumos ūkyje. VKEKK atsakinga tik už šilumos kainos nustatymą – ji rengia metodikas, kaip ją apskaičiuoti, priima sprendimus, koks gali būti konkretaus šilumos tiekėjo pelnas. Valstybinė energetikos inspekcija tiria tik tai, ar gyventojams pateiktos sąskaitos yra teisingos. Energetikos ministerija apskritai tegali pabaksnoti pirštu ir paraginti imtis „kokių nors“ veiksmų ar tyrimų. Miestų ir rajonų savivaldybės, realiai turinčios prižiūrėti šilumos tiekėjus, teisinasi, kad dažnu atveju tampa ilgalaikių sutarčių su šilumos tiekėjais įkaitėmis. Prieš dešimtmetį sudarytos šilumos ūkio nuomos sutartys negali būti taip lengvai pakeistos ar nutrauktos. Šilumos tiekėjai, nuo 2011 m. lapkričio mėn. pagal naująją Šilumos ūkio įstatymo redakciją perdavę namų šilumos punktų priežiūrą namų administratoriams ar bendrijoms, taip pat aiškina, kad jau nebeturi teisės reguliuoti šilumos vartojimo. O naujieji šilumos punktų prižiūrėtojai neturi patyrimo, o gal ir suinteresuotumo, kaip taupiai reguliuoti šildymą.
4 kaltinamasis: gyventojų pasyvumas
„Nieko tu nepakeisi. Gali nupjauti radiatorių laiptinėje. Gali pasikeisti proporcijas, kaip skaičiuoti individualių skaitiklių ir bendro namo šilumos kiekius sąskaitose, – vis tiek sąskaitos bus tos pačios“, – kaimynai numoja ranka į mano siūlymus imtis kokių nors sprendimų, kad mažėtų sąskaitos už šilumą. Siūlymai steigti daugiabučių bendriją sulaukia dar mažiau entuziazmo: reikėtų jungtis bent keliems namams, niekas nenori imtis atsakomybės vadovauti bendrijai. Visi užsiėmę savo darbais ir verčiau tik tarpusavyje pasiskųs, kad vėl išaugo kainos, bet nesiims rimtų pokyčių.
Netikėjimas savo galimybėmis ką nors pakeisti yra persmelkęs visą visuomenę. Beviltiškumo jausmas yra apėmęs ne tik politinę, bet ir socialinę-buitinę sferą. Kaip parodė 2010 m. Pilietinės visuomenės instituto atlikti „Pilietinės galios indekso“ tyrimai, labiausiai Lietuvos žmonėms trūksta ne informacijos apie politinę ar socialinę padėtį, o pasitikėjimo savo jėgomis. Tik 22 proc. apklaustųjų manė, kad kiekvienas žmogus turi aktyviai dalyvauti bendruomeninėje veikloje. 23 proc. tikėjo, kad pakanka „sąžiningai gyventi savo asmeninį gyvenimą“, o 52 proc. – kad užtenka domėtis bendruomenės reikalais. Nors pilietinis aktyvumas ir sąmoningumas po truputį auga, „paprastų žmonių“ įtaką gyventojai vertina itin prastai: 10 balų sistemoje „paprastiems žmonėms“ vidutiniškai suteikiama tik 3,1 balo, galimybės ką nors pakeisti asmeniškai vertinamos tik 2,8 balo.
Pasyvumą rūpinantis net vietiniais, buitiniais reikalais atspindi iki šiol lėtai didėjantis daugiabučių namų bendrijų skaičius – 2007 m. bendrijos buvo įsteigtos maždaug 17 proc. daugiabučių, šiuo metu, Aplinkos ministerijos duomenimis, bendrijos prižiūri iki 30 proc. visų daugiabučių. Lėtas ir neretai sudėtingas bendrijų steigimasis stabdo ir galimą namų renovaciją, kuri galėtų reikšmingai mažinti šilumos suvartojimą.
