Turtingiausi amerikiečiai vis dažniau dirba finansų sektoriuje, tuokiasi su savo sluoksnio žmonėmis ir aistringai domisi politika.
Mittas Romney – ne pirmas prezidento posto siekiantis multimilijonierius, o ir ne turtingiausias. Rekordas priklauso Rossui Perot, kuris nesėkmingoms kampanijoms 1992 ir 1996 m. išleido kelis milijardus, užsidirbtus iš kompiuterinių duomenų. Nuo to meto buvo vyrų, kurie už savo arba šeimos turtus turi dėkoti naftai, sportui, leidybai, teismo procesų teisei, kečupui, alui ir populiarioms autobiografijoms.
Tačiau M. Romney, kuris savo maždaug 200 mln. JAV dolerių užsidirbo pirkdamas ir parduodamas įmones kaip privataus kapitalo investicinės bendrovės vadovas, yra pirmas kandidatas iš dinamiško finansų pasaulio. Tad jis yra kintančio JAV turtuolių pobūdžio pavyzdys. Tas 1 proc. turtingiausių amerikiečių ne tik atsiriekia didesnį pyrago gabalą (žr. grafiką), bet vis dažniau yra finansų kūriniai.
Duomenys apie federalinius mokesčius rodo, kad 2008 m. vidutinės namų ūkio iš to 1 proc. pajamos siekė 1,2 mln. JAV dolerių. Patys turtingiausi vidurkį pastumia aukštyn: 2008-aisiais į 1 proc. patekdavai gaudamas bent 380 tūkst. JAV dolerių. Kongreso biudžeto biuras ribą nuleidžia žemiau: 2007 m. ji buvo ties 347 tūkst. JAV dolerių arba 252 tūkst., atėmus federalinius mokesčius ir pridėjus išmokas. Anot Federalinio rezervo, norint priklausyti 1 proc. pagal grynąją turto vertę, o ne pajamas, 2009-aisiais reikėjo bent 6,9 mln. JAV dolerių – 23 proc. mažiau nei 2007-aisiais.
Apie pusę pajamų 1 proc. turtingiausių gauna iš uždarbio ir atlyginimų, ketvirtį – iš individualios veiklos ir verslo, o visa kita – iš palūkanų, dividendų, kapitalo prieaugio ir rentos. Jono Bakijos iš Williamo koledžo su dviem kolegomis atlikta mokesčių deklaracijų analizė rodo, kad 16 proc. iš 1 proc. turtingiausių dirbo medicinos srityje, o 8 proc. buvo teisininkai, ir nuo 1979 iki 2005-ųjų (tai vėliausi autorių nagrinėti metai) tos dalys menkai tepasikeitė (žr. grafiką). Labiausiai stulbina dirbančių finansų srityje dalies augimas: 1979-aisiais tuo užsiėmė šiek tiek mažiau kaip 8 proc. turtuolių, o 2005-aisiais jau 13,9 proc. Tarp 0,1 proc. pačių turtingiausių jų dar daugiau: 18 proc., kai 1979-aisiais buvo 11 proc.
Steve’as Kaplanas iš Čikagos universiteto mano, kad finansai paaiškina didžiąją dalį augančios nelygybės. Atnaujindamas Thomaso Piketty ir Emmanuelio Saezo sudarytą seriją, S. Kaplanas pažymi, kad 1 procentui turtingiausių tenkanti pajamų dalis 2007-aisiais buvo didžiausia per 80 metų (23,5 proc.), bet 2009-aisiais, subliūškus finansų rinkoms, nukrito iki 17,6 proc. (žr. grafiką). Tendencija dar ryškesnė tarp 0,1 proc. pačių turtingiausių, kuriems tenkanti visų pajamų dalis 2007-aisiais pakilo iki 12,3 proc., o 2009 m. nusmuko iki vis dar neproporcingų 8,1 proc.
S. Kaplanas ir Joshua Rauhas iš Šiaurės Vakarų universiteto pažymi, kad investiciniai bankininkai, verslo teisininkai, rizikos draudimo fondų ir privataus kapitalo investicijų valdytojai iš pajamų laiptų viršaus išstūmė generalinius direktorius. 2009 m. 25 turtingiausi rizikos draudimo fondų investuotojai uždirbo per 25 mlrd. JAV dolerių, o tai apie šešiskart daugiau nei kartu uždirbo visi generaliniai direktoriai iš akcijų indekso „S&P 500“ įmonių.
Nors 1 proc. turtingųjų vis didesnę dalį gauna daugumoje šalių, neseniai parengta EBPO ataskaita rodo, kad JAV tendencija prasidėjo anksčiau ir nuėjo toliau. Kai kurie mokslininkai, pažymintys, kad nelygybė labiau padidėjo angliškai kalbančiose šalyse, mano, jog įtaką gali daryti socialinės ir politinės vertybės: žemyninėje Europoje ir Japonijoje bendrovių valdymas, mokesčių įstatymai ir profsąjungų veikla dažniausiai sumažindavo pajamų skirtumus. Bet galėjo prisidėti ir gana reikšmingas finansų sektoriaus vaidmuo angliškai kalbančiose šalyse: Didžiojoje Britanijoje finansų sektoriuje dirbančių iš 1 proc. turtingiausių dar daugiau nei JAV.
JAV 1 proc. gretos gana stabilios: trys ketvirčiai namų ūkių, kurie šiam procentėliui priklausė vienais metais, tebepriklausys ir kitais. Nors proporcija ilgainiui mažėja, viename tyrime nustatyta, kad dauguma iš 1 proc. turtingiausių po dešimtmečio tebebuvo tarp 10 proc. turtingiausių. Čia labai svarbi giminystė: turtingų tėvų vaikai paprastai irgi turtingi. Tam padeda geras išsilavinimas ir stabilios šeimos. Anot „Gallup“, 72 proc. iš 1 proc. turtingiausių yra baigę koledžus, o pusė turi aukštesnių pakopų laipsnius, ir tai 2–3 kartus didesnės dalys nei tarp likusių 99 proc. Taip pat didesnė tikimybė, kad priklausantys 1 proc. yra susituokę ir turi vaikų.
Be to, turtuoliai vis dažniau tuokiasi su panašiais į save. J. Bakija su bendraautoriais nustatė, kad nuo 1979 iki 2005 m. 1 proc. turtingiausių pradėjo rečiau tuoktis su kilusiais iš darbininkų klasės arba „įvairių“ paslaugų sektoriaus sričių: dalis sumažėjo nuo 7,9 iki 6,4 proc. Finansų, nekilnojamojo turto ir teisės sektoriuose dirbančių sutuoktinių dalis išaugo nuo 3,5 iki 8,8 proc.
„Gallup“ apklausos rodo, kad politine prasme 1 proc. turtingųjų respublikonais prisistatys dažniau nei likę 99 proc. (33 proc., palyginti su 28 proc.), o demokratais bus rečiau (26 proc., palyginti su 33 proc.). Benjamino Page’o iš Šiaurės Vakarų universiteto vadovauta 104 pasiturinčių šeimų iš Čikagos ir jos apylinkių apklausa parodė, kad daugiausia jos nerimavo dėl biudžeto deficito, o tik paskui dėl nedarbo; platesniuose gyventojų sluoksniuose kaip tik atvirkščiai. Tačiau turtuolių, kaip ir daugumos rinkėjų, pažiūros eklektiškos; dažnai vienu metu jie palaiko tiek liberalias, tiek konservatyvias pozicijas. Pasak Keitho Whitakerio, kuris pasiturinčias šeimas konsultuoja „Wells Fargo“ vardu, daugelis, pavyzdžiui, palaiko judėjimą „Užimk Volstritą“. Nemaža jų dalis praturtėjo kurdami verslą ir Volstritą laiko „vieta, kur verslas išardomas ir kur jį valdo kažkas kitas“.
Tokią prieštarą įkūnija turtingas verslininkas Bobas Perkowitzas. Nūnai didžiumą savo laiko jis skiria pelno nesiekiančiai aplinkosaugos organizacijai. Jis visą gyvenimą buvo respublikonas, bet nepritaria George’o Busho jaunesniojo sprendimui turtuoliams mažinti mokesčius, o 2008 m. palaikė Baracką Obamą. Jam pačiam teko imtis įmonių restruktūrizacijos, tad nemato bėdos, kad M. Romney dirba su privataus kapitalo investicijomis, tačiau pritaria judėjimo „Užimk Volstritą“ nuomonei, kad korporacijos yra per daug galingos.
Dar neseniai dalį laiko jis leisdavo konservatyvioje Šarlotėje (Šiaurės Karolina), o dalį – liberaliame Vašingtone (Kolumbijos apygarda). Jo žmona Lisa Renstrom anksčiau vadovavo viešbučiams, kuriuos paveldėjo iš tėvo – klestinčio verslininko ir respublikono. Nūnai ji rengia klimato kaitos kampanijas ir remia turtuolių grupę „Turtas visų labui“, kuri palaiko judėjimą „Užimk Volstritą“. Jos tėvas profesijos skiltyje nurodydavo „kapitalistas“. „Užaugau tikėdama, jog [kapitalistai] rūpinasi, kad pasaulis būtų geresnis, – sako ji. – Kapitalizmas, kurį turime, mums paliko nudėvėtą infrastruktūrą, pavojų sveikatai ir pasaulinį atšilimą.“
Dauguma iš 1 proc. apie savo sėkmę linkę nekalbėti. Kaip neseniai straipsnyje apie 1 proc. pastebėjo „The New York Times“: „Vieni įsivaizdavo, kad pabudę pievelėje išvys protestuotojus, kiti būgštavo audito iš mokesčių inspekcijos (IRS) arba kitokių baudžiamųjų vyriausybės veiksmų.“
Tačiau B. Perkowitzas ir L. Renstrom yra absoliučiai būdingi 1 proc. atstovai tuo, kad į politiką jie įsitraukę daug labiau nei vidutinis 99 proc. atstovas. Beveik visi Šiaurės Vakarų universiteto apklausti turtuoliai balsuoja, 68 proc. prisideda prie kampanijų, beveik pusei teko kreiptis į Kongreso narį, o penktadalis rinko įnašus kuriam nors kandidatui. Tokiais žingsniais gana dažnai siekta naudos savo verslui. Bet daugelį motyvavo visuotinė gerovė, kuri apibrėžiama taip pat įvairiai, kaip ir jų turto šaltiniai.
